.....Dangaus mėlynumo akys it besibaigiančios vasaros mėlynės, prie kurių vos prisilietus lieka pamėlęs taškas. Gyvenimo keliu vedanti nosis – vaikiška čiuožykla – atsisėdai, stumtelėjo ir leki, jausdamas vėjo alsavimą. O visai prie pat galo ji šiek tiek užsiriečia, kad būtų smagiau nusileisti į duobutę, esančią tarp nosies apačios ir viršutinės lūpos vidurio. Atsisėdai karališkame soste ir nesikelsi. Nėra ko. Galbūt ir Tave karūnuos, jei įrodysi, jog esi kilmingos šeimos atstovas. Šypsosi ji kaip mėnuo, vos tik pradėjęs eiti žvaigždynų taku. Stygos tiesumo, moteriško dailumo, vaikiško paprastumo įsikūnijimą apkabinu ir nebegaliu paleisti. Mes šokame. Ne, muzika negroja, bet aš žinau, jog tai mūsų meilės šokis.
     Taip ir lieku stovėti priešais stiklinę vitriną.
Ideali. Tobula. Deja – nepasiekiama.