Drąsus, atviras Gražuolės kišimasis į Pastogės departamento reikalus buvo nelauktas. Ir ypatingai jos užuomina, kad ji žinanti, ką nori pasakyti Vidinis.
      - Jūs irgi norite pasakyti. Sakykit. Laikas.      
      - Chė! - spygteli šis ir man: - Ji žino, ką noriu pasakyti? Iš kur? Aš su ją po klebonišką neėmiau, - pasakė ir nusigręžęs etažerės su blake pusėn:- Ateik, Gražuole. Ateik, ateik! Jau netikiu, kad negali nusileisti nuo etažerės ir ateiti.
      - Regis, esu žemaičio charakterio. Bent jau to, kurį velnias maiše įkišo. Užsiliko žemaitis jame  ir velnias negali išvaryti net mušdamas. Esą, kas į maišą įkišo, te tas ir ištraukia.
       - Va kaip! Ir anekdotus kala kaip karalius.
       - Argi? Tik žinau, kad yra toks anekdotas. Kaip, beje, žinau ir Raimondą, anekdotų karalių. Tačiau kad užsiimčiau anekdotais, tai – atsiprašau. Ne.
       Kalba užsimezgė ir jau neatrodė, kad ją  galima paleisti vėjais, tačiau po kelių greitų persimetimų sakiniais, ji atslūgo ir Vidinis jau neskubėdamas:
       - Taip, Jūs teisi, Gražuole. O paskysiu, kad ogi nesuprantu, kodėl ligi šiol nesusivokėme, kaip pastriekę išplėsti. Lyg nežinotume, kad Astė, išvažiuodama iš Šklėrių, paliko Pasostės erdvę. O ji o-ho-ho kokia! Ją reikia matyti. Tai buvo mudviejų su vežėju erdvė karietoje. Todėl keista, kur buvome lig šiol jos neprisiminę? Suprantu, kokie svarbūs vežėjo snūduriavimai saulės atokaitoje, bet... Juk viskas aišku. Tą erdvę su vežėju žinome taip, kad net nežinau, ką dar geriau žinome.
       - Radai, kam pasakoti. Gražuolė tą  erdvę neblogiau, o gal net geriau žino už mudu. Kita vertus, nemanau, kad Pasostės erdvę gerai pažinome. Būdavo, kad net pasiklystame.
       - Na taip, - tuoj sutiko Vidinis, -  bet kaip tokį dalyką galėjome užmiršti? Ji gi nepakeičiama net kasdienybėje. Tai erdvė pagal poreikius. Kaip komunizmas. Bereikia parsigabenti ir būsime Kryžiokuose turtuoliai. Joje nors dvarą,  bažnyčią, visą „Mirtos“ sodų bendriją talpink. Kodėl mes tokie, atsiprašant, buki?- stebėjosi Vidinis.
       - Nemanau, kad ji mums buvo reikalinga? Tik dabar, kai atsirado turtas, kuris čia lyg savaime susikaupė.
       - Žinoma, vežėjau, žinoma, kad taip. Tik prie to, ką pasakei, pasakyk dar, kad šitaip  norėjai užsimiršti – tyliai, kitiems nepastebint ir manydamas, kad parašysi esė, kaip prancūzas Mišelis Montenis ar istorikas Agricola iš Rašykų svetainės, - netikėtai įkyri, o šiuo atveju net kandi buvo Gražuolė.
       - Ką dar pasakysi?
       - Dar yra ką pasakyti, bet tai, kas šiai dienai svarbiausia, pasakiau.
       - Ir esė svarbu?
       - Manykim, kad ir dėl esė liežuvį ne veltui laidau. Bet to geriau paklausti bendražygį.
       „ Perkūnas, net ir kokie dalykai jai rūpi“, - pagalvojau ir įsirėmiau akimis į Vidinį  lyg ragindamas: „Girdi? Prie dalykų, kuriuos leidžiame užmiršti, atsiranda ypatos, kurie elgiasi priešingai – stengiasi atsiminti ir jiems tai pavyksta“.
       Nuėjau prie etažerės ir, paėmęs Gražuolę į saują:
       - Įsisiautėjai, Gražuole. Bet tai suprantama. Kai dažniausiai viena ir viena, norisi ir patriukšmauti. Eime. Nors etažerė ne maišas, bet kaip užkėliau ant etažerės, taip ir nuimu. Eime.
       - Ak, koks drąsus tas vežėjas! – dar labiau sukruto Gražuolė ir jau tiesiu taikymu: - Šventoji, matyk ir pavydėk, kaip gražiai mane neša. O juk žino, kad nepaisant, jog Gražuolė, o iš tiesų esu blakė.
       - Taip, esi blakė ir man nemaloni. O kad protinga, tas tiesa. Šito dalyko iš jūsų neatimsi- atsiliepė Šventoji.
       - Ne, ne. Nemanyk, kad mane labiausiai myli vežėjas. Už visus kitus labiausiai Jonas. Prisimeni tą berniūkštį, kuris su kortomis. Ponas Vidinis ar vežėjas (tiksliai neprisimenu kuris būtent) asmeniškai  man apie tai kalbėję.    
       Tylėjau it liežuvį praradęs. Ir ką pasakyti?
        - Taip, tu jam patikai, - pripažino Šventoji, - bet tai ne meilė. Tai dar ne meilė, -pakartojo  pakeltu balsu ir paprašė Vidinį , kad ją išlaisvintų iš tokios mūsų kompanijos.
       - Dar mums to betrūko! Viešpatie, jeigu myli, tai mylėk, - atsidusau.
       - Netark Viešpaties vardo be reikalo, vežėjau. Nusiimkite nuo liežuvių bent tuos dalykus, kuriuos patys galite padaryti. Juos reikia rankose laikyti. Na, o dėl Jono tai nesakau, kad jį myliu. Ar girdi, Šventoji?, - paaštrino balsą Gražulė. – Nesakau, kad Joną myliu. Jo laukiu, kad galėčiau pasakyti: Mielas, geras berniuk. Tu nuostabus. Tu tikras išdykėlis. Tu daug turėsi. Net ir armoniką. Tačiau yra dalykų, kurių padoriems žmonėms arba tokiems vyrams kaip tu, mylėti negalima. Jie gali net sprogti, šitaip pražudydami ir savo meilę. Net  jeigu ji pirma. Beje, įsitikinusi, kad Jonui esu pirmoji meilė.
       - Betgi tu nekalbėk  apie meilę. Tau jam patinki. O tai ne meilė. Ar supanti, ką tau sakau? Patinki.
       - O tu, Gražuole, žinai, kas yra Pindaras?
       - Koks tavo reikalas, ką  žinau.
       - Tai senovės graikų poetas.
       - Na, ir tegu. Kiekvienam po saulę savo vieta. Jis poetas, ačiū Dievui, tu - blakė.
       - Žinai, ką jis pasakė? - klausė Gražuolė, bet tuoj savo klausimo atsisakė aiškindama, kad taip klausti negalima, kadangi poetas Pindaras daug ką pasakęs :- Jis daug ką sakęs, tačiau tarp „daug „ jis pasakė, kad vienas iš esmingiausių dalykų yra meilė tiesai. Tegu aš blakė, bet meilė tiesai man labai svarbu. Galbūt net nemenkiau, negu Platonui, kuris, kaip svarbiausią reikalavimą savo  valstybės vadovui iškėlė meilę tiesai.
       - Nešauk!
       - Aš nešaukiu. Aš kalbu tau, Gražuole, žinodama, kad nesi kvailė. Pripažinti blakės  protą viršesniu už savo... na, kaip norite, ponai, man dar to nesitaikė girdėti. Visiems lyginant savo protą, reikia Platono, reikia Aristotelio, reikia Markso ar Lenino,  Hitlerio ar Stalino, o kad  kas nors būtų pripažinęs blakės protą aukščiau už savo... Ne, man to girdėti neteko. Antraip būčiau girdėjusi. O tu, Šventoji, viešai pasakei, kad, esą, ji, blakė (arba Gražuolė) yra  protingesnė už segtuvą – knygą ( arba Šventąja). Tai yra šventas dalykas tavo biografijoje. Ir „lietuvio kalendoriuje“ apie tai būtinai reikia parašyti.
       Dabar kalbėjo ji, viena, ir neatrodė, kad reikia trukdyti.
       - Supratai, Šventoji, apie ką kalbu? Žinoma, tu netikėk, kad pasakiau teisybę, netikėk ir daryk viską, kas įmanoma,  kad laimėtum Jono meile sau. O aš irgi stengsiuosi, kad tokia tavo kova dėl meilės būtų kuo sunkesnė. Gal kada Dziedulis apie tai parašys esė.
       „Vėl esė“,- pagalvojau ir paklausiau: - O kodėl taip esė užkliūva?
       Nežinodama Mišelio Montenio  esė apie „Melo atpažinimą“ turbūt nebūčiau taip gražiai pakalbėjusi ir apie poetą Pindarą. Yra pagrindo manyti, kad kada nors perskaitysiu ir vežėjo esė. Ar ne, ponas Vidini. Tikiuosi, jūsų  irgi to laukiate...
   ( Iš \"Kryžiokų vasaros\")