Suraski mane ten, kur saulė pakyla.
Kur mintys subėga į tylą ir kalba gamta.
Kur žvaigždės supranta širdžių tylą.
Ir pildosi slapčiausios svajonės nakčia.

Kur pėdos pradingsta nuplautos į jūrą,
paklydusių burių liūdnąja rauda.
Kur smiltys subyra, kai vėjas nutyla
Į mirštančią kopą marių krante.

Kur senosios vėtrungės apgirgžda
ištiestus po žūklės ilsėtis tinklus.
Kur klaidžioja laukimas krante neramus
Ir grįžta į miegančio vakaro tylą.

Kur volungės naktimis dar šaukia lietų,
kur, lyg pašėlę, kregždės piausto dangų,
kur obelėlė  nuometu baltu užkloja kiemą
kur lietūs lyja, nors ir saulė šviečia.

Ten rasi tu mane, aš ten esu ir būsiu.
Tenai gyvuoju pati iš savęs su nerimu.
Surask mane - likimu aš tau alsuosiu.
Atversi širdį - tau atsiduosiu ne kūnu, tik dvasia.