tu supančiojai sapną, kada tuokės galaktikos
kai skruostu ridinėjos, širdyje užmaišyta alchemija
tik iš tuščio į kiaurą supilstei visatos įstatymus
vietoj bučinio Judo-meilės rėčiu pasėmei man
tarp manęs ir tavęs liko tūkstantis šimtas pavasarių
ir apglitusios dvasios nepaslėpsi kurortiniu įdegiu
kas paliko lauke- apžegnojęs su piktžolėm apariu,
kas sudygo širdy-pasimeldęs, blakstienomis įgeriu