Tu apsirengi,
išeini.
Niekada neatsisveikini.
Man lieka tik tyla,
kurią palieki
viduje.

Kurį laiką neatsimerkiu,
bijau pajudėti,
sudrumsti harmoniją,
kol atsiranda
tuštumos jausmas.

Jaučiu realybę
pilkose smegenų ląstelėse.

Viskas išnyksta greičiau
nei prasideda...

Ir tik nežinomybė
verčia laukti tavęs,
žinau,
pirmadienį sugrįši vėl,
kaip ir prieš tai,
šimtus pirmadienių.

Kad ir kaip,
nekęsčiau tavęs...