Užgesinus paskutinius saulės spindulius horizonte
Ir nupūtus debesis į pietus
Pasikviečiu tave po sakura,
Kad papasakočiau viską.

Kiek prisnūdę žvaigždynai
Ir pavienės blaivios kometos
Po truputį užburia naktinius siluetus,
Nublyškina juos sniego melsvuma.

Toks drėgnas žilo miško atodūsis,
Truputį šiltas ir... pavargęs,
Gaubia mūsų plaukus,
Pasiklydusius žolėj,
Kur miega tuzinai pirmųjų bučinių.

Kai tavo akys mano akyse –
Net ir mėtinio mėnulio įkvėpta
Aš teisingai neištarčiau,
Tik pasirodyčiau įsimylėjusiu smuiku.