Šįkart vėl prie molberto įstrigau ilgam,
manęs nupiešti paprašė - Laimę.....
O kaip ją piešti, kokia spalva? Ar ji ją turi?
Laimė. Gal būt, tai banke sąskaita solidi?
Brangi kelionė į Karibus?...irgi Laimė
Puikus, naujas, svajonių automobilis?
Silikoninė krūtinė - manau, kad taip.
Kai kam, jei turto moneta jie viską perka.
Tai kodėl turtuoliai nuolat verkia?!!!
Jei tai ne laimė, tai kas tada?...
Juk aukso tokia gundanti spalva?...
Tikroji laimė iš nuostabių akimirkų sudėta,
o jų tiek daug ir jos slapčia
ateina netikėtai išgirsta daina.
Sujaudina, kaip meilės prisipažinimas.
kaip pirmas daigas po šaltos žiemos,
kaip kūdikio prie motinos prisilietimas,
kaip virsmas nuotakos jaunos...
Kaip pirmas sniegas ar rasa...
Ir vis dėlto Laimė - retas paukštis,
lemties akimirka trumpa...
Tada, kaip man ją įamžinti drobėje?...
Tai, taip.Sunki man dilema, bet
laimę galima pamatyti ir pajausti,
paliesti, išgirsti, netgi paragauti.
Laimė -tai, juk ne sąvoka abstrakti,
tik turime išmokti kasdienybėj
ją pastebėti, ją išjausti, jai atsiverti.
Todėl imu teptuką į rankas ir užvaldau
ryškia spalva molbertą,vėliau spalvų kaita
ir visumoje drobė jau baigta!!!
Iš kasdienybės nuotrupų džiugių
paveikslą laimės nuostabų turiu.
Ir jums linkiu po mažą kasdienybės la fortuna
sudėt į savo širdį, kad nuolat skambėtų - FELICITA.
Tada ir laimės nereikės jau piešti.  FELICITA.