Primityvus žmogus apgaubtas
Materializmo šydo oportunistiškai
Naudojas gamtos dovanom, ji nyksta
Ne dienom, o valandom.

Ar galėjo senovės žmonės pamanyti,
Kad tokia grėsminga bus žmogaus
Ranka, viską griaus, ką protėviai statė
mūsų vaikams?

Stoikiškumą pamiršę, puolame prie
Lovio, įsigilinę į kiaulės rolę, nuo
Žmoniškumo seniai atsiriboję.

Pranašavo senieji filosofai, kur žmonija
Šį nuves, kai sąmonė užtems, hedonizmas
Užvaldys, kiekvienas pats save pražudys.

Už metafizikos šakų nuo disciplinos
Atsiriboję einam degradacijos keliu
Net nepagalvoję.

Voliuntarizmą nustumia į šalį, pasiduodam
Pasaulio kvailybėm ir žodžių tuštybėm,
Darome iš savęs tik žmogaus iškamšą,
Bedvasę surogatinę būtybę.