Praeitis
Dar, rodos, vakar braidėm parugėm,
Klausydamies lakštingalų lig ryto.
Griežlė smuikavo šieno pradalgėj,
Mėnulio deimantai rasa vis krito.
Dar, rodos, ligi šiol matau akis,
Kurios nedrąsiai man pasakė viską.
Nebuvo melo. Nuostabi naktis
Mėnulio sidabru skaisčiau sutvisko.
Nedrąsūs bučiniai, tyri, šventi –
Lig šiolei atmenu aš jų didybę, –
Aistrom ir geiduliais nesutepti,
Ir akys meilės spinduliu sužibę.
Tik greitas laikas – alkanas ryklys –
Praryja, kas gyventa, pragyventa.
Lig pabaigos pamiršti negali,
Kas buvo kitados tauru ir šventa.