tai mūsų atėjimo slėpinys
apšviesim savo kryžių spinduliais          
o ką dangum pagydęs
sutvirtink einantį keliu slogios
                                          nakties...
       Mindaugas Tomonis


Ne bausti, bet gelbėt atėjęs
Dūšelę pustomą vėjų
Savivalės, taip nepraregėjus
Užmerkia akis šviesos nepasėmus

Tavos. Kryžiaus kraujas varvėjęs
Dėmių nepaliko dūšelėj.
Nebark ir nebūki teisėjas –
Springsta šauksmas, išdavęs idėją.

Ir tu pakartosi išeinant
Tą šauksmą kurčiai beviltį „kodėl“...
Nužengusį kirčiais apliejai,
Kas dieną kalei, bet maldoje ir vėl,

Įnorėjęs, gęstant šviesai, stebuklo –
Grįžimo į Amžiną Šviesą –
Sutvėręs buvimą pavidale kuklų –
Juk esi kitą peikęs ir teisęs...

Nors slėpei ją norais užtemdęs,
Savivale laisvę perkeitęs –
Nei žodžiu, nei krauju jųjų netramdęs,
Tą siekį ne sykį prakeikęs...

Stebuklas ir yra tavo buvimas –
Vienintelis Šviesai pasemti –
Šauki nešaukęs – būsi užkimęs,
Kai žemės dangus ims temti.

Kelias – dygus – vis į statųjį kalną,
Sakyki, kas verčia juo eiti? –
Galinėj stotelėj peršintį delną
Sugniaužiu – jis tuščias – net keista...

Gilsteli ir peršėti ima širdis:
Neperrašysiu jojo iš naujo...
Tokia keista mirtingojo skirtis:
Rieškučiom sėmiau – tuščios saujos.

Stebuklais žaidei ir keisti bandei
Žemės trauką ir tvarką.
Kas ištars už Tave nors kartą „sudie“,
Pasauli,
Iš už lūžtančios dangiškos arkos.

Žemėj pažinęs mirtingojo lemtį,
Tyli užu dangiškų tolių,
Palikęs žodį, kitų lūpomis skelbtą,
Ir sakai, kad grįžai jau namolio.

Klausiu sutrikęs savęs ir Tavęs:
Mano namai... kažkurioj pakelėj? –
Kur klystkeliai žemės ir aklės,
Pražysta ir vysta plaštakės,

Puolą į liepsną aistroje apakę,
Kur bedugnės mylimos akys
Apakina sielą klajūno,
Kur pasaka skleidžias ir būna.

Pakelė – mano namai –
Nevadinki į sapną belaikį –
Oš saulėkalnio sidabruoti klevai –
Laikinas laikinas laikinas
--------------------------------------
Žodžio ir kūno pasauliai ---------