- Atėjom. Ši vieta man kaip jums Pastogės departamente „rubka". Atrodo, taip kartais pavadinate savo kabinetą. Man čia tiesiog vieta, kuri labai reikalinga. Aplink erdvė, o lyg nematau, nepastebiu jos. Reikia susikaupti ir visuomet kažką surandu, kas praverčia, dažniausia priimant sprendimus, - kalbėjo arkangelas Mykolas ir kelis kartus paraginęs prisėsti prabangiame krėsle netikėtai paklausė: - Atrodo, jūs labai norėjote tarnauti karaliui. Tiesa juk?
       - Kai jaunesnis buvau ir su karieta, manau, kad taip. Netgi tarnavau. Man tai buvo malonu, bet...
       - Taaaaip, „bet“, - pirmą kartą nutraukė mano kalbą arkangelas. Ir lyg prisimindamas, lyg pamąstydamas: - Gerai, kai žmogus ar angelas turi karalių. Bet jų, karalių, vis mažiau, jie nyksta nepaisant, kad kiekvienas atviriau ar slapta norime būti juo. Tik niekas negalvojame, ar mokame juo būti. - Ir jau vėl linksmai: - O man buvo labai smagu, kai pavadinote piemeniu. Tiksliau, beveik piemeniu. Esą, nepykite, bet atrodote mano metų, kai dar karves ganiau.
- To dar kartą nuoširdžiai prašau: nepykite...
     Tačiau šis prašymas, atėjus į šią vietą, reiškė ir tai, kad arkangelo Mykolo stotas gerokai pasikeitė. Matydamas jį pradžioje tokį, kaip dabar, žinoma, nebūčiau galėjęs taip kalbėti. Bet neatrodo, kad bandžiau pagalvoti, kodėl tokios permainos. Net laiko nebuvo. Dėmesį užėmė turtinga vaizdais ir daiktais aplinka. Mykolas galėjo tylėti ir nežinau, kokius dalykus būčiau išskiręs, kaip labiausiai patikusius. Tačiau Mykolas teparodė paveikslą. Didelis. Erdvus. Net ir nesijautė, kad jis nutapytas. Lyg gyvas - gyveno, alsavo, buvo išskleistas erdvėje. Ir pirmą kartą mačiau Šėtoną, kuris nukritęs aukštielninkas, bet ne ramybės, ne susitaikymo pozoje. Jis vis dar kovotojas, kojomis ieškantis atramos, į kurią galėtų atsispirti. Dešinė jo ranka pridengia galvą, lyg pabandytų atremti arkangelo viršum jos iškeltą kalaviją. Tačiau mano protą labiau veikė kairėje rankoje laikomos svarstyklės. Abi jų lėkštės - tuščios. Jose rimtis ir pusiausvyra. Matyt, pamanyta, kad pakanka Šėtoną ištrenkti iš Dangaus viešpatijos ir teisingumas  savaime atsiras. Svarstyklės ją jau rodo...
- Atrodo, kad elgėtės pagal supratimą: gulinčio - nemušama...
       - Galima suprasti ir kitaip: Ne tas stiprus, kurį muša, bet tas, kuris atlaiko.
       Žvilgtelėjau į arkangelą, norėdamas suvokti, apie ką  jis čia?
       - Taip, yra tokia lietuvių patarlė. Bet tai patarlė ir tik...
       - Prie šio paveikslo daug kartų mano būta. Ilgai ir sunkiai mąstyta. Gerai žinau, kad daug kam jis nepatinta.
       - Nieko nuostabaus. Ar gali jis patikti Liuciperiui arba, kaip jūs dažniau jį vadinate – Šėtonui ir jo kariaunai.
        - O kodėl ne, jeigu...
        - Taip, supratau jus. Vėl rodote į patarlės išmintį, bet svarstyklės kairėje rankoje mintimis brandesnės. Iškeltas dešinės rankos kalavijas, o taip... Jis kad smogtum, kirstum. O svarstyklės? Ant jų lėkščių nieko nepadėta. Atrodo, kad jos nieko nesveria. Lyg ir kovų nebūta. Pusiausvyra. Bet, žinoma, atleiskite, jeigu bandau suprasti ne taip, kaip reikėtų. Didžiausi mokslai, kuriuos teko paragauti, įgauti būtent „Dženeje“. Taip neoficialiai vadinau radijo karietą. O paskui man trenkė amnezija , o ją net didesnė neganda. Bet suprantu, kad jūs gerai informuotas apie tai, ką čia šneku.
        - Tačiau turėjote kitą karietą.
       - Taip. Bet tai buvo, kaip sakote, KITA karieta. Puiki. Įdomi. Manau, kad net puikesnė, bet pirmoji meilė...  ji labiausiai šventa, nors dėl jos daugiausia nelaimių atsitinka. Net nuodų ne mažai išgerta.
       - Va apie vyro - moters meilę man nekalbėk, vežėjau. Ne ką išmanau. Vienodai mielai miegu ir su vyru, ir su moterimi. Belytėms asmenybėms savo prigimtimi neleista žinoti tokią meilę.
       - Ką? - paklausiau ir tik dabar pasijutau, kaip aukštai čia atėjęs. O anksčiau? Net kažkodėl neatsiminė, ką žinojau iš Raimondos Baublytės raštų. Dabar juos net galėjau cituoti.
       Mykolas išgirdęs mano ką? šyptelėjo, bet netrukdė ir man pasisekė, kaip ir privalo būti danguje. Pacitavaui:
       Septynias dienas ir septynias naktis truko nuožmi kova. Šėtonas buvo nugalėtas. Nugalėtieji be jokio gailesčio buvo nutrenkti žemyn. Skrido jie ligi žemės keturiasdešimt naktų ir  keturiasdešimt dienų.
       - Taigi „skrido“. Ne krito, o skrido.
       - Suprantu, kad jūs irgi apgailestaujate, jog iškeltas kalavijas nebuvo nuleistas ant Šėtono galvos.
       Arkangelas Mykolas nieko nepasakė, bet atsiduso, paraukšlėjo jauną kaktą ir lyg iškvėpdamas apmaudą ir visą savo gyvenimą:
      - Juk pradžioje mudu draugai, bičiuliai, geriausi Dangaus karalystės angelai. Negalėjau. Na, negalėjau, vežėjau, nuleisti kalaviją ant tos galvos ir užbaigti Šėtono mirtimi septynias dienas ir naktis trukus mūšį. Negalėjau... Suprask, kad negalėjau. Man ir dabar labai norisi,  kad ir mano, ir Šėtono lėkštės svarstyklėse išlaikytų pusiausvyrą,- gan energingai pakalbėjo Mykolas, bet paskui ir vėl lyg apmąstydamas:
       - Jie nori dangaus, bet užgrobti jo negali. Mes irgi negalime užlieti pragaro kažkada sau tapačių angelų krauju. Bet būna tokių akimirkų, kad pasigailiu, jog kalavijo nenuleidau Šėtono mirties valandai atsiminti. Būna, būna, vežėjau, tokių valandų ir beveik visos jos prie šito paveikslo, - pasakė arkangelas Mykolas ir  kuždesiu pašaukė: - Apolonijau!
       Tai buvo tas jaunas vaikis, atlydėjęs mane pas arkangelą.
        - Aš čia, - greit atsiliepė Apolonijus. Ir vėl, lyg išgirdęs, ko aš negirdėjau:- Supratau, - Ir priešais mane atsirado... Taigi atsirado... Pašokau ant  kojų:
        - Ygaga! „Dženė“! – išrėkiau taip, kaip Dangaus karalystėje turbūt dar niekas lig tol nešaukė. Jėgos aplepo ir išdžiūvusiomis lūpomis sukuždėjau; - Atsiprašau, arkangele. Aš jau tikrai nemaniau, kad galėsiu ją pamatyti net paveiksle.
       - Tai ta pati karieta su žirgu Ygaga. Iš tikrųjų, tai puikus kinkinys, kurių verta buvo daug metų ieškoti.
       - Bet nesuradau. Tik šipuliai. Keletas knygų. Dar kelios smulkmenos. O „Dženė“ lyg žemėn prasmigo.  Dabar turbūt teisingiau sakyti „it dangun nukeliavo“.  
     - Tai tau dangaus dovana, vežėjau. Manau, kad paveikslas daug jums pagelbės. Net labai daug. O kad viskas būtų neaišku, reikia paskubėti greičiau išsiskirti, -pasakė įvardindamas negirdėtą priežastį „ kad viskas būtų neaiškiau“.- Palydėk, Apolonijau, poną vežėją, - ir pridėjęs ranką prie krūtinės, truputį kilstelėjęs sparnus , linktelėjo išreikšdamas pagarbos ženklą. Aš nusilenkiau iki žemės, regis, matydamas, kaip skrenda ten Šėtonas su savo kariauna.  Viešpatie, kodėl į žemę? Kodėl ne į Mėnulį ar Venerą, Merkurijų, kur kitur?
       - Iki. Ir neminėk blogu žodžiu, vežėjau. Tikėkim, kad dar susitiksime, švystelėjus geresniems laikams.
     - Iki, pone. Jūs jau vietoje, - pasakė mano palydovas. Ir jau išgirdau tuos žmonos žodžius:
       -Tai ko nemiegi. Saulutė šviečia, šildo. Miegok. Netrepsėsi savo departamente mums viršum galvų. Na, iš tikrųjų, ką ten veikti? Pasakyk geram žmogui, kad senis tokiame karštyje  tiesiog  po šiferiu gyvena, ir niekas nepatikės.  
       - Turbūt, turbūt, -  pasakiau jai, - bet mano galva jau buvo pilna vaizdų ir atminties. Ir visa tai be miglų, švaru ir aišku kaip ant delno. - "O kur padovanotas paveikslas?"- apsidairiau?
        Sunkiai atsikėliau ir nuėjau į Pastogės departamentą, po įkaitintu saulėje jo šiferiniu stogu...

(Iš „Kryžiokų vasaros“)