mano sakinius tau pasūpuos jūra kvepiančios bangos
ir sujudintas smėlis ištars apsvaiginęs kaitra
išnokins saldumu ir gaiva violetiniai mango –
nes jų šiandien per daug, kad sutilptų ramiai manyje.

nes jie sako tą patį, ką aš tau be saiko šnekėjau,
kai iliuzijų žvilgsniams atrodė, kad kalbamės mes
apie rytą ir naktį bei debesis, plukdomus vėjo –
o dabar juos norėčiau į atvirą gelmę išmest.