Atvėsusi kava
Atvėsusi kava eilinį kartą nesušildo –
Toks pasimetęs rytas po nakties...
Tikėjausi, seniai mane visi pamiršo,
dar vyliausi slapčia – nepastebės...
Seniai ištarti žodžiai, pasakytos mintys,
rodos, tik dabar įgauna prasmę...
Kai nebeliko, kam jų tart, klausyt
Ir kam paguosti vakarą vėlyvą.
Pasivaikščiosiu ištuštėjusiom alėjom,
bandysiu dar mintis surinkti, sudėliot...
Tik nežinau, ar rasiu pradžią?
Ar rasiu centrą, kad išvystyt mintį?
Ar rasiu tą smulkiausiąją dalelę,
kuri pagrindine epicentre tapo.
Einu... Šypsaus, kaip visad...
Šalta, bet juk žiema... Ir tegu...
Švinta – juk aušta dar viena diena...
Atvėsusi kava ir... Šiandien...