Sakytum ką tik gimęs,
Išėjęs pasivaikščiot
Ir pasakoj numiręs.
Atradęs savo guolį,
Vėliau šalikelėj užmigęs.
Tarytum skridęs...

Ant pūko to dangaus nutūpęs
Aš taip žemai pasijutau
Ir ašarom žvaigždžių nukritęs,
Gražiai gyventi mėginau.

Turėjau draugą vieną,
O dabar šimtus,
Bet kad ir kaip ieškojau,
Aš laimės nerandu.

Norėčiau aš dar kartą
Išvyst pasaulį kaip senais
Tais šviesiai raudonais laikais.
Kai medžiai švietė
Ryškiai mėlynai,
Dangus lyg paukštis
Kėlė taip aukštai,
Kiek nepasiekia
Juodai balti gandrai.

Lyg rojaus paukštė
Man tada atrodė
Ta rytmečio rasa,
Kol netikėtai nelauktai
Protingi žmonės
Man parodė,
Kad ji tokia šalta.

Ir tiktai šiandien,
Kai jau nebematau
Ir nejaučiu seniai,
Manojoj sieloj
Lyg jūroje purslai
Iškilę į paviršių
Į šipulius sudūžta
Tarytum plyšę aitvarai,
Man trūksta stygos
Ir, rodos, plėšia
Taip giliai giliai.