(tęsinys)

VIDINIS:
Ar tu  girdi, ką sako ji
Istoriko Dūdavičiaus žmona?
Apie paveikslą drobėje, vežėjau,
Aš negalvojau niekada.
Man piešiniai, kaip poilsis,
Kaip būdas širdimi
Priglusti prie žmogaus.
O kad Dūdavičių – į drobę?...
Atsiprašau...
Man tiek garbės dievai neskyrė,
Šioks toks poetas – ir gana,
Kad pakartočiau:
Lietuva – tėvyne,
Esi tu man kaip sveikata.
O ji – mat!- kiša drobę į rankas.
O ne, mieloji... Ačiū!
Tai kas, kad tu esi istoriko žmona.
Tai kas, kad net teisi:
Tas piešinėlis - ne paveikslas dar...
Bet jo ( atleisk!) nebus, deja.
                                          
VEŽĖJAS
Sakai, „deja“.
Vadinasi, jau jį pieši.
Širdim. Mintim. Pamastymais ar kaip,
Tačiau  - pieši.
Bet paklausyki, kaip ir ką
Istorikas Dūdavičius tau sako:

VIDINIS:
Čia jis ne man,
Jis savo žmonai kalba.
Galinga tavo karieta -
Jei Biržuos apkalba-
Vilniuj girdi.

EINVARDAS:
Tu- kas? Tarnaut atėjusi merga,
Ar žinomo istoriko žmona?
Kaip nupieštas, tegu taip lieka.
Neaušinkim burnos,
Nes greit primesi dar sermėgą,
Tą vyrų kostiumėlį Lietuvos -
Kodėl, girdi, aš piešiny be jos?

ŽMONA:
Tai va! Kodėl tu, Einvardai, be jos?
Bet čia piešėjas į lankas nuklydo...
Dar viskas Dievo rankose.
Netingūs esam,
Paieškosime ir jo,
Kol būsimasis kūrinys  
Eskizais tavimi puikuojas.

EINVARDAS:
Šiukšlynų žmonės...
O ir jie neaprengti jomis.
Nebent artistai.
Jiems, ką paduosi - viskas tinka.
O aš? Bet... et,  daugiau nebetrukdyk-
Man reikia į kelionę ruoštis.                  

ŽMONA:
Ir vis dėlto sermėga tau pritiktų.
Ne šito amžiaus tu žmogus.
Štai kalavijas – jis tau tinka.
Štai pirmas kryžius Lietuvos...
Ką ant tavęs uždėsi,
Į rankas įduosi,                  
Vis tiek esi Dūdavičius
Nuo kojinių ant kojų
Iki kepurės ant galvos.
Net žirgas (pyk - nepyk), jis
Irgi, regisi, ne Einvardą Dūdavičių
Ant balno kelia -
Kelia vienintelį karalių Lietuvos.

EIDVINAS:
Net jeigu tas karalius su sermėga?
O ne! Ką nusipelnęs tą ir gaunu.
Papilėje ant pjedestalo Daukantas iškeltas
O būsimo paveikslo eskize
Dūdavičius ant žirgo balto.
Nors butą keisk...
Bet, žinoma, paveikslui rasim vietą.
        
                                            Pasvarcyk antela, cykiai plūkaudama
                                            Pagalvok, mergela, už many aidama.
                                            
                                             Nei aš  pyjokėlis, nei  aš...

Seniai dainavom, oi  seniai!
Nepamenu tavęs,
Bet ir savęs nepamenu,  
Prigludusio daina prie lūpų.                      

ŽMONA:
Dainuosim, kai paveikslas bus.
Po sienas neieškok akim,
Jam vietą jau suradus...
Sunkiau jo autorių bus rasti
Tačiau dabar, kai esam dviese,
Tau pasakyt ramia širdim galiu.
Šiandieną, Einvardai, dar čia,
O ryt jau tryliktame amžiuj būsi,
Žinau, jaučiu, kad būsi su manim,
Net ir tuomet, kai būsi taip toli,
Kur užmirštis,
Kur jos, valstybės Lietuvos,
Istorijos pradžia.
Juk reikia, kad ne vokietis
Ar lenkas atsimintų ją -
Kad atsimintų Lietuva.
Galbūt ir žirgas šitas tau,
Jog būt greičiau
Išjojusiam parjoti.
                  
EINVARDAS:
Tu taip manai?      
Sunku tikėt, kad aitvarai
Po Lietuvą klajoja, dovanas dalija.
Šis įvykis man primena Petraitį.    
Vis gyrėsi, kad žirgą dovanos Brazauskui.
Tat jeigu man kaip jam tuomet,
Tai atsiprašant špygą gausiu...

                    Nei aš pijokėlis, nei aš laidokėlis
                    Tėvulio sūnelis žamės artojėlis