laiką tvinksniais
laiką blyksniais
iš dugno juodo
dugno gilaus
aidas save kartoja
prieš gimstant
ir po mirties
paleistas iš niekur
į niekur skęsta
veidas tavo
nesurenkamai suskilęs
skiautėm skriejantis
kaip rudenį
pavėjui
pasroviui teka
poteriais beskoniais
tik tulžim burnoj
tikrai ne šventumas
laukimas sušvinkęs
kaip vanduo stovintis
save teisia
už kelią
be pabaigos