Panytė (6)

Mato Liudas, kad pas Zonę kieme vaikšto kažkoks vyriškis. Norėtųsi nueiti pas ją, bet nepatogu. Gal koks giminaitis, gal koks brolis atvažiavęs. Dabar geriau nesimaišyti, o paskui Zonė pati papasakos.
Praėjo viena diena, antra, trečia . Lyg ir nematyt daugiau.
- Sveika, Zonele, - atėjo Liudas į laboratoriją, kai kiemuose nebeliko ūkininkų vežimų.
- Sveikas, seniai bebuvai, - pasveikino ir jį Zonė, - kodėl neateini? Ar kviesti reikia?
- Mačiau, turėjai svečių. Buvo nepatogu...
- Buvo, bet jau vakar išvažiavo. Einam į kambarį pas mane, aš jau baigiau darbą.
- Ilgai svečiavosi... Kas per svečias?
- Per atostogas susipažinau, atvažiavo aplankyt, - lyg niekur nieko sako Zonė, bet Liudui dilgtelėjo per širdį.
- Maniau, kad brolis.
- Neseniai buvau namuose, su visais pasimačiau. Jie irgi dirba, nelabai turi laiko važinėt.
- Tai sakai, aplankė... O aš vėl gavau didelį užsakymą,- nurijęs negerą nuojautą, staiga linksmai pasigyrė Liudas. - Šį kartą vaistininkui teks padaryt virtuvės baldus: spinteles, lentynėles, na ir žinoma - indaują. Važiuoju rytoj į miestą nusipirkt trūkstamų įrankių. Gal ką parvežti?
- Ne, ačiū, nieko nereikia. Kaip matau, tau visai neblogai sekasi, - apsidžiaugė Zonė. - Ko gero užteks tau darbo ir čia pat vietoje, nereikės nė jokio fabriko.
- Fabrikas tai tik iš bėdos. Jeigu čia nebūtų kas veikti, negi sėdėsi rankas sudėjęs.
- Bet tavęs aš ir vėl nematysiu. Užsiėmęs darbais ir mane visai užmiršai.
- Nežinau, kas turėtų atsitikti mano gyvenime, kad tave pamirščiau. Kur bebūčiau, ką beveikčiau - vis apie tave galvoju. Taip myliu...
- Ir aš taip pat, - ne visai teisybę sakė jam Zonė. Dabar, kai apsilankė Antanas, nemažą dalį minčių skyrė ir jam. „ Koks vis dėlto puikus vyras. Gražus, kultūringas verslininkas... Matyt ne juokais aš jam parūpau, jeigu susirado, atvažiavo. Įdomu tiktai, ką jis pagalvos, kai pamatė, kaip aš gyvenu? Gal daugiau nė nepasirodys? Nors ketino rašyti ir atvažiuoti. Matysiu, kaip bus toliau“.
Buvo, atvažiavo ir ne kartą, o kai atvažiavo dar už kurio laiko - atvežė žiedus ir pasipiršo.
- Tekėk už manęs Zonele,- užmovė jis žiedą ant piršto. - Nereikės tau daugiau tupėti tame užkampyje ir keltis ankstyvais rytmečiais prie darbo. Visas tavo darbas bus tik mane labai mylėti. Už tai visko turėsi, būsi aprūpinta, gyvensi mieste tarp inteligentiškų žmonių, kaip tau ir pridera. Per žiemą lankysim teatrus, vasaras leisime Palangoje prie jūros. Galėsim dar ir šiemet nuvažiuot po vestuvių. Nors jau artinasi ruduo, nebe tokie karščiai, bet pasivaikščioti po kopas, pasiklausyt bangų ošimo - visada malonu. Nėsu tvirtai įsitikinęs, kad tu man neabejinga, bet kiek suprantu, tie mūsų susitikimai teikia vilčių. O aš tai myliu tave begaliniai ir tikiuosi išgirsti tavo pritarimą.
Neatrodė, kad Zonei tos piršlybos buvo labai netikėtos. Antano lankoma, ji dažnai pagalvodavo :“ o jeigu pasipirš?“
Na, Liudas labai puikus vaikinas. Ir gražus, ir išsilavinęs, turi geras rankas. Su tokiu nepražūtum, bet prie Antano, žinoma, nepridėsi. Šis tegul ir vyresnis, bet vyras šaunus iš visų pusių: inteligentiškas, už Liudą gal net gražesnis ir su padėtimi. Dabar dar laikas pasirinkti. Pasilikus su Liudu, kad netektų paskui gailėtis, o be to apie ženatvę jis net neužsimena. Kažin,dar ką galvoja, o čia - jau žiedas ant piršto ir toks mielas širdžiai vaikinas glaudžia prie krūtinės...
skorena