Ar apčiuopei tu sielvartą širdim?
Ar teko jo gilumą išmatuoti?
Ar jo strėlė, galinga ir skaudi,
Lyg skydan atsimušdavo į žodį,

Į tikrą žodį, gydantį žaizdas,
Apvalantį ir skaidrinantį sielą.
Tokiu žodžiu nuplauname skriaudas,
Tik juo tegalim numalšinti gėlą.

Ir liks beverčiai žodžiai netikri,
Nes jie dar niekad niekam nepadėjo.
Tuščių, besielių žodžių sūkury
Žaizdotą širdį dar labiau skaudėjo.

Tą tikrą žodį rasti jau gali,
Jei sielvartas širdy jį subrandino.
Tiktai tada bus žodžiai dideli,
Tokie, kur gydo, guodžia ir ramina.