Tik kai pradedi galvoti, atrodo, kad oi kaip ilgai užsibūta prie etažerės su blake. Iš tikrųjų laiko ten sunaudota ne tiek daug, bet rezultatas toks, kad reikia tik stebėtis. Bet ir vėl - kaip stebėtis? Nepašauksi, netgi nėra kam pasakyti, kad čia, Pastogės departamente, yra matoma (kai jai reikia), o šiaip gi nematoma ranka. Įprasta kabėti apie Likimo ranką, betgi čia - žmogaus ranka. Man dar niekuomet taip labai nesinorėjo, kad kas nors sugebėtų perskaityti, pamatyti, suvokti ar kaip kitaip, visa tai, kas pamatyta mano akimis ir išjausta siela. Neatrodo, kad pasakojant apie tai žodžiu atsirastų bent vienas klausytojas, kuris tikėtų. Nebent vaikas, dar nespėjęs palikti pasakų knygas. O, Vidini! išgirsk  bent tu mane. Nors taip išgirsk, kaip aš išgirstu tavo transformuojamus man eilėraščius...
     Atsikėliau iš fotelio ir atvirai:
     - Įklimpau, Gražuole. Ir nežinau net į ką. Jeigu tai purvynas, bala jo, dėl to pasaulis nesibaigs. Tačiau atrodo, kad įklimpau į bjauresnį reikalą. Belieka kapstytis ir, žinoma, nenusiminti. Bet pasakyk man, ar tavo supratimu turėčiau laikyti liežuvį už dantų. Yra tokia dainele: „lietuvi, prikask liežuvį“. Ar manai, kad mudviejų susitikimas tik mūsų žinioje pasilieka?
     -  Kai du žino, būtinai žinos ir trečias. Todėl nėra prasmės slėptis. - Ir vyrišku, vos nepasakau „sukarintu“ balsu: - Mes gi du. Bet eik eik. O butelis ant etažerė te lieka, kol nepasirūpinau kvepalų.
     - Žinoma. Te lieka.
     - Fotelį, kuriame tėvas sėdėjęs, perstumk prie stalo ir tų ilgų suolų. Tegu ten, gale stalo stovi. Gali būti, kad jis vien dėl to taip ilgai išsilaikė.
     - Betgi ten labai ankšta.
     - Svarbu, kad telpa, - jau vėl jai įprastu nei vyro, nei moters balsu pasakė Gražuolė ir suspingsėjusi spalvomis prigeso, susiliedama su etažerės spalva.
        Fotelis sunkus. Bent mano jėgoms. Pastūmiau ir, palikęs pusiaukelėje, atėjau į savo nedidelį kabinetą, kurį vis dažniau pavadinu rubka. Man nesunku suprasti, kodėl taip. Kai esi tokiuose metuose, visi prisiminimai, jeigu jie neišdeginti amnezijos liga – sugrįžta pabūti kartu. Rubka sugrįžo iš gyvenimo povandeniniame laive. Ten, radistų rubkoje, laisvos vietos netgi mažiau. Skirtumas tik, kad beveik visą erdvę užėmė radiotechnika, o čia – stalas. Paėmiau nuo jo  „lietuvių kalendorių“,  taip pat šalia jo buvusį Alfonso Jocio trijų knygų, išleistų po jo mirties, rinkinėlį ir, sugrįžęs prie fotelio, nučiuožiau kur pasienyje padovanoti ilgi suolai ir masyvus kaimiškos prigimties senoviškas stalas, atgabenti iš ten, kur gyveno Lietuva.
     Tuščia, tylu ir vis dėlto kažkas šnibžda.
     - Prieteliau, - tu? – įsiklausau į kuždesį.
     Fotelį pristūmiau prie stalo galo, o ant stalo padėjau „lietuvio kalendorių“ suvokdamas, kad jo vieta būtent čia, nes kitos tokios geros vietos Pastogė departamente nėra.
     - Stalas turi dirbti, ar ne - prieteliau? – pasakiau šnabždesiu į šnabždesį.
     Galbūt to nesuvokto kuždesio ir pakako, kad pasijausčiau, jog darau reikalingą darbą. Bet taip pat žinojau, kad dabar taip, kaip anksčiau – laisvai ir užsimiršdamas - į šį foteli jau negebėčiau atsisėsti. Paglosčiau jo dugną, patapšnojau delnu, o iš ten pakilo debesėlis dulkių.  
     - O, te jos prapuola, užmiršties dulkės! Atleisk, tėve. Ir jūs, kas čia bet kada sėdėjote ant šitų ilgų suolų. Čia taip ankšta! Kaip, beje, ir visais lakais Lietuvoje. Reikėdavo amerikų, kanadų, brazilijų, argentinų, anglijų, daugelio kitų šalių ir, žinoma, karų, kad sutilptume kartu su plūgu laukuose ir padėta ant stalo duonele.
     Ne, tai nebuvo žodžiai. Tai buvo tik mintys, tuo pat metu priekaištaujant Vidiniui, esą, ko tyli? Išmok pagaliau išgirsti ir mane. Bent šį kartą būtinai išgirsk!  Kad ir kur bebūtum, privalai žinoti, kas įvyko prie etažerės ir kas vyksta dabar.
    Kad ir kaip labai nuoširdžiai, įtikinamai prašiau jį išgirsti, bet tuo mažai tikėjau. Ne pirmas kartas taip. Jis to niekuomet nepaisė, bet buvo pedantas, elgdamasis su mūzomis. Sugavęs sieloje eilėraštį, netgi neapglostęs jo, paskubėdavo transformuoti į mano atmintį. Ir nesvarbu, reikalingas jis man ar ne. Nesuvokiamas dalykas, kaip jam tai pasisekdavo padaryti, tačiau pats aiškindavo, kad tai nesdėtinga. Viena, reikia labai norėti, antra, reikia susirasti artimą dvasiai subjektą, pasak jo „dvasios dvynį.“ Tačiau tuo mažai tikėjau, kadangi būdamas jo „dvasios dvyniu“ ir labai norėdamas, nesugebėdavau  savo mintį transformuoti atgaliniu keliu. Tuomet jis kištelėdavo dar viena priežastį:reikia būti poetu.
       - O juo galima būti, jeigu tai dievo dovana?
       - Nežinau. Bet kodėl jis jos tau negalėtų duoti? Ir bent kam. Visi esame Adomo ir Ievos vaikai.
       Kad visi, niekam nepaslaptins, kaip ne paslaptis, kad ne visiems Adomo ir Ievos vaikams tokios dovanos dalijamos. Bet tokie Vidinio pamokymai nenukrito šuneliui ant uodegos ir neišsibarstė. Taip jau atsitiko, kad tarp tų kelių knygų, kurios mano „rubkoje“, atsirado Alfonso Jocio lyrika, satyra ir aforizmai.
     Dabar ant stalo išdėliojau ir jas, tas tris knygeles irgi lyg tikėdamas, kad geresnės vietos joms nėra.  
    - Mokysimės, ponai, būti poetais. Visi mokysimės, - pasakiau ir išgirdau kuždesį: - Mokysimės, ponai...

(Iš "Kryžiokų vasaros")