Dedikuoju Mindangan

Bėgantis žmogus visuomet atkreipia į save aplinkinių dėmesį. Tuo aš įsitikinau per daugelį bėgiojimo metų.
Einantis žmogus gali likti nepastebėtas, bet bėgantis - niekuomet.
Aplinkiniai gali būti ir labai užsiėmę tarpusavio bendravimu, gali būti užsisvajoję ar mieguisti, bet vos tik jie pamato bėgantį žmogų tą akimirką trumpam nutrūksta bendravimas, svajos arba mieguistumas išsisklaido tartum uraganui praūžus, ir tada visi su nuostaba bei klausiama išraiška  veide atsisuka ir kelias akimirkas palydi bėgiką.
Jų veiduose atsispindi nesupratimas, ko anas bėga. Ir  ima dairytis, gal  kas jį gaudo arba gal jis pats ką nors vejasi. Nieko nepamatę, jei arti nėra nuvažiuojančio troleibuso ar kito bėgančio žmogaus, tokie aplinkiniai visai supanikuoja, pamiršta savo pašnekovą ir yra beveik pasiruošę kūlvirsčia lėkti paskui bėgantį žmogų dar gerai nesuvokę, ką reikės toliau daryti - ar čiupti bėgiką, jei pasigirstų situaciją paaiškinantis riksmas: „Laikykite vagį“, o gal mestis į bet kurią tarpuvartę, jei paaiškėtų, kad virsta greta stovintis pastatas.
Bet tokia reakcija būna tik tuomet, kai bėgantis žmogus niekuo neišsiskiria iš aplinkinių. Jeigu gi jis vilki sportine apranga, tada reakcija būna kur kas ramesnė, bet nemažiau spalvinga ir daugiareikšmė.
Ilgainiui išmokau perskaityti mintis tų, kurie apdovanoja mane savo iškalbingais žvilgsniais.
Štai vienas pusamžis vyras man sako akimis: Šaunuolis, gerai darai, kad bėgioji, geriau nei girtuokliauti ar užpuldinėti nieko dėtus praeivius, kaip dabar įprasta. Nors, kita vertus, ką gali žinoti – gal bėgi kaip tik dėl to, kad užsiaugintum didesnius raumenis ir vakarais daužytum tvarkingų piliečių galvas į asfaltą, tpfu, niekšas.
Kitas dar gan jaunas vyrukas pasižada man žvilgsniu: Viskas, nuo pirmadienio metu gerti ir taip pat pradėsiu bėgioti, kitaip nėr gyvenimo, nėr sveikatos toliau taip lakti. Susirasiu bobą, pridarysiu vaikų ir gyvensiu normalų gyvenimą, taškas.
Aš jam padrąsinančiai nusišypsau atsakydamas: Būtinai taip ir padaryk, tik neapsigalvok.
Merginos dažniausiai nedaugžodžiauja, jų žvilgsniai byloja maždaug taip: Hmm, na na... arba: Aha, ir ką gi mes čia turim?
Net nežinau ką joms ir atsakyti. Jos nužvelgia mane nuo kojų iki galvos.

Kai bėgu šalia mokyklos esančiu parku, vyresnių klasių mokinių būrelis, susidedantis iš kokių dvylikos paauglių, stovi ratu ant mano bėgimo trasos takelio ir rūko; jų tarpe yra ir merginų. Jie net nemano trauktis, praeiviai juos apeina sukdami į žolę, būrelis stovėjimą žolėje nemano esant tinkamu pagal jų išsilavinimą ir ateities nuopelnus, todėl ir man nedaro jokių išlygų - stovi. Kiekvieną kartą būnu pasiryžęs rėžtis į juos, kokie trys būtų priversti išsidrėbti ant plytelių skaudžiai užsigavę, jie irgi tą jaučia. Bet nesitraukia. Lyg ir nepastebi manęs, rūko, šnekučiuojasi. Ir aš paskutinę akimirką suku į žolę. Kiekvieną kartą nurydamas pralaimėjimo kartėlį.
Kasmet dalis mano priešininkų pasikeičia - baigia mokyklą, jų vietą užima nauji nariai, pasiryžę daug nuveikti rūkymo srityje, bet scenarijus visiškai nesikeičia - jie ir toliau nė už ką neperleidžia man mano bėgimo takelio. Kada nors aš su jais susidorosiu.

Dažniausiai bėgdamas  nekreipiu dėmesio į visokius: atsiprašau, gal galite pasakyti, būkit malonus ir panašiai, apsimetu neišgirdęs arba neigiamai sumosuoju galva - nenoriu išsimušti iš ritmo.
Bet kartais vis tik nugali žmoniškumas arba kvailumas ir aš suteikiu norimą informaciją, dėl ko paskui nesidžiaugiu, nes tai pasirodo buvo mažai reikšminga, kad vertėtų trukdytis. Ir šį kartą sustojau tik todėl, kad tame balse išgirdau kažką, kas privertė mane paklusti, gal tai buvo nuolankumas arba gal kažkas nežemiško, nežinau, bet stabtelėjau nenustodamas judėti vietoj, kad neprarasčiau ritmo ir tęsčiau bėgimą, jei reikalas greitai išsispręs. Bet atsigręžęs supratau, kad bėgimą galiu pamiršti. Bent kurį laiką. Prieš mane ant suoliuko sėdėjo pagyvenęs vyriškis, ilgais žilais plaukais, surištais į bigę, šviesių gyvų ir besišypsančių akių. Jos, rodos, kalbėjo su manim kaip su senu pažįstamu.
Norėjau paklausti, dar kartą ištarė pirmus žodžius vyras, ar negalėtum padėti?
Mielai, prisėdau prie vyro ir nusišluoščiau delnu prakaitą nuo sprando. Kas nutiko?
Tu labai malonus, atsakė bigė, reikalas nesudėtingas.  Kiek tau metų?
Aš pasakiau, nors tai man pasirodė keista.
Aš Dzeusas, netikėtai prisistatė.
Labai malonu, Galilėjus.
Galilėjus? perklausė vyras, aš linktelėjau, tokio negirdėjau.
Iš kur jum girdėti, jis daug vėliau pasirodė.
Aaa.
O kodėl jūs nekalbat graikiškai? pasmalsavau.
O argi tu suprasi graikiškai?
Aš ne.
Na matai, už tai ir nekalbu.
Logiška, atsakiau. Toliau mes kurį laiką tylėjome. Aš persirišinėjau batų raištelius, nes jie vis atsileisdavo man bėgant, o jis kažką niūniavo.

Norėjote kažkokios pagalbos, priminiau.
A, taip: negali pasakyti, kur rasti šią gatvę, ir ištiesė man voką su adresu. Vokas buvo gan senas ir apsiglamžęs nuo gulėjimo kišenėje.
Tokios gatvės nėra. Jums pasisekė, kitas gal net neprisimintų šio pavadinimo. Dabar ji vadinasi kitaip, čia buvo toks vajus keisti gatvių pavadinimus.
Aš žinojau ką kalbinti.
Tikrai? Na taip, jūs gi Dievas.
Buvęs, buvęs dievas, anksčiau buvau galingas, dabar tinku nebent cirke fokusus rodyti: atspėti kortą arba kurioj rankoj laikai monetą.
Taip, nedaug teliko.
Todėl gali į mane kreiptis paprastai, be „jūs“.
Toje gatvėje anksčiau dažnai lankydavausi, ji čia pat, kitoj parko pusėj.
O kodėl dabar ten nesilankai?
Mane metė.
Kodėl?
Yra tokių, kuriems visada nesiseka, juos amžinai kažkas palieka.
Visokių reikia.
Galiu eiti?
O tu nenori pasėdėti, pakalbėti?  
Gal jums... tau būtų maloniau su vyresniais? Na, žinai, sėdi senukai, šnekučiuojasi.
Anaiptol, žinok vyresnius visada traukia prie jaunimo.
Turbūt kada nors galėsiu tuo įsitikinti.
Kada nors tau ir tie mokiniai nebeatrodys tokie nepakenčiami.
Jūs matėt?
Aš gi Dievas.
O sakėt buvęs.
Jis pasimuistė ir nieko neatsakė.
Bet sutinku - metas dabar dievams nelabai palankus, bandžiau tęsti pokalbį.
Na nesakyk, kai kurie dievai netgi ir labai paklausūs šiuo metu. Tik ar visi jie dievai, Kristus, pavyzdžiui?
Tu juo nepasitiki?
Kažkoks įtartinas jis man, ir tie jo mokymai dažnai prieštaringi, nenuoseklūs, vienur sako atleiskite savo priešams, kitur ragina atsiteisti su savo skriaudėjais. Aišku, gal aš senas ir visko gerai nesuprantu, bet man patinka aiškus kalbėjimas, be dviprasmybių, be to tai palyginti naujas tikėjimas, kol kas jis dar per trumpai egzistuoja žemėje. O ir tas jo prisikėlimas man kelia daug abejonių, panašus į iliuzionisto pasirodymą. Kita vertus, ar dievas būtų miręs, kad po to prisikeltų? Nesąmonė, labai painu ir nedieviška, dievai taip nesielgia.

O ką gi daro dievai? Spėja kortas?
Tai bent jau praktiška. Bėda tik, kad manęs jau neįsileidžia joks lošėjų būrelis, veja lauk; net ir apspardytas buvau paskutinį kartą, galvoja, kad sukčiauju, sako: iš kur tu žinai kas pas mane rankose buvo? Taigi. Nesakysiu gi aš, kad esu dievas, tada visai gyvo nepaliktų.
Tu gi nemirtingas.
Ak taip. Aišku, pasidarau dar vieną kitą monetą, bet jau ne tas. Turiu tokį sumanymą, galėtum man padėti.
Ir kuo gi?
Turi banko kortelę?
Aišku turiu, bet ne su savimi.
Puiku, atsinešk ją, aš palauksiu toje kavinukėje, jis mostelėjo galva į piceriją, užsisakysiu kavos, jei tu nieko prieš, galiu ir tau užsakyti.
O kortelė kam, kad apmokėčiau tavo kavą?
Ne tik, nebūk šykštus, vėliau viską pamatysi. Atsinešk visas korteles.
Visas?
Taip reikia.
Tik dvi teturiu.
Gerai, aš lauksiu su kava. Ir persirenk.


Namie aš greit persirengiau, prieš tai dar spėjau įlįsti į dušą. Ir atskubėjau į kavinukę prie parko. Dzeusas sėdėjo lauko terasoje ir gurkšnojo kavą, šalia gulėjo lėkštė su picos likučiais: Nežinojau kokią mėgsti būčiau ir tau užsakęs.
Man beliko tik gerti atvėsusią kavą. Picų aš nevalgau, pamelavau.
Taip ir galvojau, o visai be reikalo, jos geriau nei cepelinai.
Na ir ką gi mes toliau veiksime?
Nieko, apmokėk sąskaitą, jis pastūmė link manęs lėkštelę. Atskaičiavau grynų ir padėjau į ją, tada abu pakilome ir vėl nuėjome į parką. Atsisėdus ant suoliuko jau norėjau prasižioti apie reikalą, bet jis mane aplenkė: Duokš kortelę.
Padaviau. Jis palaikė tarp delnų ir pasakė: septyni keturi trys vienas.
Aš spoksojau į jį apstulbęs: Tu iš banko?
Duok kitą kortelę, neatsakė į mano klausimą bigė. Kita kortelė buvo kito banko, vadinasi kodo negalėjo žinoti, jei būtų pirmojo tarnautojas, nors vargu ar apskritai juos galėjo kas nors žinoti, jokių užrašų aš taip pat nedariau. Vėl palaikė ją tarp delnų ir pasakė teisingą kodą. Tu gal ekstrasensas? pabandžiau naują versiją.
Tu netiki, kad aš Dievas?
Iš tiesų man sunku tuo patikėti, bent jau iki šiol skeptiškai vertinau visas religijas.
Kai kurios to ir nusipelno, bet ne visos, ne visos, supranti? ir įspraudė kortelę man atgal į  ranką.
Na, gerai, tu atspėji numerius, ką mes iš to gaunam?
Tau tereikia sugalvoti, kur gauti tų kortelių.
O tu pats negali jų pasiimti, arba dar geriau - pasiimti pinigus, dolerius, eurus, auksą, ką tik nori? Ir kam apskritai dievui reikalingi pinigai?
Visi nori gyventi. Be to aš ne burtininkas, viso labo tik dievas, stebuklai ne mano specializacija.
Ką gi, logiška.
Na matai, geriau negaiškim tuščiai laiko, galvokim, kur paimti tų prakeiktų kortelių.
Kortelių gauti ne taip lengva, niekas jų šiaip sau nedalina.
Ir arkliui aišku, jų reikia pasivogti. Tu tam ir esi reikalingas, kad padėtum, aš vienas to nepadarysiu.
Tai gal tau reikėjo pasitelkti kažką iš savo dievų, kiek jūsų ten buvo, man regis nemažai?
Matai, mes išsibarstę kas kur, stengiamės išgyventi po vieną, kiekvienas labai protingas pasidarė, manęs jau nustojo klausyti. Pamiršk juos.
Bet aš nesu vagis, aš nemokėsiu ištraukti piniginės moteriškei iš rankinuko.
Dėl to ir turi sugalvoti kažką kito. Gal galim apiplėšti tavo draugą ar draugę, kuri tave metė?
Gerai būtų, tik nežinau kaip. Daugiausiai piniginių galėtume susišluoti vandens parke, jie viską palieka spintelėj su drabužiais, bet abejoju ar mum pavyktų.
Niekada nesužinosi nepabandęs.

Taip mes atsidūrėme vandens parke. Aišku, bilietus pirkti teko iš mano kortelės. Dzeusas pasinaudojo proga išsimaudyti duše, o aš kadangi jau buvau švarus, tai likau prie spintelių ir labai kruopščiai sulankstinėjau savo drabužius, tuo pat metu stebėdamas ir bandydamas įsidėmėti naujai atvykusiųjų spintelių numerius. Galiausiai nebesulaukdamas Dzeuso nutariau vieną spintelę mėginti atidaryti. Tam turėjau pasiėmęs iš mašinos mažą laužtuviuką, įsuktą į rankšluostį. Spintelė lengvai atsidarė ir aš greit radau piniginę. Nieko neėmiau tik dvi korteles. Po to mikliuoju būdu apšvarinau dar keturias spinteles ir  pajaučiau, kad akyse tobulėju. Bet buvo laikas vynioti blizges. Trūko tik Dzeuso, nes be jo tos kortelės buvo bevertės. Jų turėjau devynias.
Man beeinant į dušą kelią pastojo du apsauginiai ir vaikas. Vaikas dūrė pirštu į mane ir pasakė: jis. Apsauginiai paprašė parodyti rankas ir aš jose išvydau korteles ir laužtuvą, įsuktą į rankšluostį, kažkodėl nesusiprotėjau visko padėti į spintelę. Kažkaip stebuklingai greitai aplink mus susibūrė minia žmonių, kurie kažko nepatenkinti mane vainojo. Už jų nugarų pamačiau neramiai besišypsantį Dzeusą. Aš jo, aišku, neišdaviau.


Apsauginiai nuvedė mane į kambarį, kuriame buvo nedidelis baseinas ir durys, kaip supratau, į pirtį. Baseinas buvo tuščias, be vandens. Vienas mano sargų nusileido kopetėlėmis į baseino dugną ir paliepė man sekti jį iš paskos. Ten jis prirakino antrankiais dešinę mano ranką prie apatinio kopėtėlių skersinio, galėjau tik tupėti arba sėdėti. Palauksi čia, kol atvažiuos policija, tiek tepasakė ir abu išėjo. Antrankiai skaudžiai veržė riešą, o neviltis smelkėsi į nervų galiukus. Tikėtis galėjau nebent dievo pagalbos.

Gulėdamas baseino dugne prisiminiau bėgimą, tą nė su kuo nesulyginamą palaimą, kai kojos ritmingai perstatinėjamos viena kryptimi, tik į priekį, krūtinę užgulęs lyg koks kalnas, nėra kuo kvėpuoti, o galvoje tuščia, tartum skersvėjis būtų viską išpūtęs, ir ta akimirkos trukmės bėgimo fazė, kai nesieki kojomis žemės, tas trumputis skrydžio pojūtis, atperkantis viską, skrydis - atrama - skrydis - atrama - vėl skrydis lyg amžinybės nuojauta, net sujudėjau užsimiršęs. Antrankiai priminė kur aš esu ir kas manęs laukia, kokia gėda, daugiau niekada, girdi - niekada nesustosiu niekam padėti, nežinia kam ištariau mintyse, kad ir kas beatsitiktų, kiekvienas turi gelbėtis savo jėgomis.

Tuo metu į patalpą įslinko Dzeusas.
Aš taip ir žinojau, kad tu manęs nepaliksi, manyje vėl įsišvietė viltis, stovėjau dugne keturpėsčias ir ištikimai žiūrėjau pakėlęs snukį į savo išgelbėtoją.
Kaip galėčiau taip greit tave užmiršti, dar nesu toks senas. Dzeusas pasilenkė prie baseino krašto ir paliepė: Duokš spintelės raktą.
Aš nusegiau jį nuo rankos ir mestelėjau Dievui.
Dzeusas atsuko vandenį.
Ką tu darai? paklausiau.
Čia geras vanduo, minkštas, man patiko. Ir tau patiks.
Bet aš namie palindau po dušu, griebiausi šiaudo.
Būtų labai kvaila, jei tu apie mane kam nors papasakotum.
Aš nepasakosiu, pažadu.
Žinau.
Vanduo sparčiai kilo.
Paimsiu tavo korteles, jos tau daugiau nebus reikalingos.
Dieve, nepalik manęs!
Nepyk, turiu eiti, man dar visas gyvenimas prieš akis. Daugiau jo nebemačiau.

Prieš pat mirtį dar pasirodė tie nevykėliai rūkaliai iš mokyklos prie parko, jie pūtė man dūmus į akis ir garsiai kvatojo, man pasirodė, o gal girdėjau iš tiesų, kaip jie pasakė: na ką, subingalvi, vėl suki į žolę, taip tau ir reikia, žąsine.