Padangių gidą mėnesį pernakt ganiau
Tarp spindinčių tyla žvaigždynų,
Aukštam skliaute žvaigždelę krintančią mačiau,
O paskui ją ir mėnuo dingo.

Baugu tarp slėpiningai šnarančių lazdynų,
Kažkas lyg samanomis brenda,
Tarsi vaiduoklių rankos medžių šakos pinas
Ir upokšnio sietuvoje skendo..

Ajerais apgaubtos sietuvos gelmėje
Blankus mėnulio sidabrinis.
Iš kritusios  žvaigždelės liko trupiniai,
Blyksniais klaidžiojantis atminimas.

Tylą drumsčia upokšnio ajerų kalba,
Dugno akmenėlių nebylusis skundas.
Jei žemėje yra švenčiausioji malda –
Tai malda prieš aušrai bundant.

Iš sietuvos kylančio rūko baltume,
Lyg iš po skraistės stebuklingos
Išplaukia plazdanti, virpanti žydruma,
Sklidina nerimu viltingu.

Lyg drugio milžino plevenantys sparnai
Iš balto rūko skraistės kyla,
Plekšteli žuvis, nuvilniję ratilai
Sutrikdo šventą ryto tylą.

Beribiai melsvuma gilėjantis dangus
Gesina pamažu sietynus.
Šešėliais glaustosi nakties tamsa baugi,
Rytai sirpsta lyg avietynas.

Pirmi į žemę kritę saulės spinduliai
Perlais rasos laše atgyja.
Upokšnio sietuva liepsnoja smaragdu,
Ir lyg iš burtų karalijos

Pro rūką žvelgia moters veidas nuostabus,
Veriasi ilgų blakstienų tušas,
Akių gelmėje moters paslaptis nubus,
Geismų migla vylingai supas.

Dvi grakščios rankos - gulbės sparnų mostas
Virš sietuvos smaragdo sklando,
O kaip išrausta vylingai moters skruostai,
Kai krūtys išsprūsti bando

Iš sietuvos tirpstančių smaragdo skraisčių,
Jau neslepiančių grakštaus kūno,
Geisme nuodėmingą, bet amžiais skaistų,
Matyt, nukritusi žvaigždė nežūna...