Išvažiavo Zonė į namus traukiniu prieš pat Velykas. Ankstyvas rytas, stotelėje - ji vienintėlė keleivė. Traukinyje buvo visai nedaug žmonių. Šiek tiek paėjusi koridoriumi, susirado tuščią kupe ir įėjo. Lagaminą pastatė ant suolo prie sienos, nusivilkusi švarkelį pakabino ant pakabos kampe, atsisėdo už stalelio prie lango ir, atrėmusi galvą į sieną, užsimerkė.
Kaip gera. Metus nebuvusi, ji pagaliau važiuoja namo. Kaip malonu bus su visais susitikti, pasimatyti. Mama, sesuo... Turės kam pasipasakoti apie savo gyvenimą, apie sutiktą puikų vaikiną, pasidalinti savo pirmos meilės patyrimais.  Tiesa, sesė buvo vieną kartą atvažiavusi, pasižiūrėt, kaip jai sekasi. Bet tai buvo jau seniai, Zonė buvo ką tik įsikūrusi ir dar neturėjo ką papasakoti apie gyvenimą naujoje vietoje. Dabar jau visai kas kita. Poros savaičių užteks ir su visais pabendrauti, pasipasakoti ir pasitarti.  Kam daugiau, jei ne artimiesiems atversi širdį?
Kai atmerkė akis ir geriau apsižvalgė, pastebėjo kitoje staliuko pusėje, taip pat kamputyje pakabintą lietpaltį ir ant pačios viršutinės lentynos didžiulį juodą lagaminą.
Pasirodo, ji čia ne viena, yra ir dar vienas keleivis ar keleivė. O gal net ne vienas. Kol ji spėliojo, kas galėtų būti, duryse pasirodė elegantiškas, gražiai prigludusiu tamsiu kostiumu apsirengęs, kokių trisdešimties metų solidus vyriškis ir, pamatęs Zonę, plačiai nusišypsojo.
- Kokia laimė mane aplankė, - atsisėdo jis už stalelio prieš ją, - sulaukiau tokios žavios bendrakeleivės.
- Nepykstat? - taip pat nusišypsojo Zonė. - Aš neapsižiūrėjusi įsibroviau. Galvojau, kad laisvas kupe.
- Aš tik džiaugiuosi. Tokį kelią važiavau vienas. Nuobodu... Kol buvo tamsu, miegojau, o dabar, kai išaušo - ir miegai išsilakstė. Smagu, kai kelionėje yra su kuo nors pabendrauti, laikas greičiau bėga.
- Neilgai bendrausim, aš netoli važiuoju. Jūsų turbūt ilgesnė kelionė?
- Ilga ir nuobodi. O jūs mane nuvylėt, tikėjausi laiką iki kelionės pabaigos praleisti jūsų draugijoje.
- Tikriausiai Velykų švęsti važiuojat?
- O, kad taip būtų. Komerciniai reikalai verčia.
- Kad ir per šventes?
- Mano verslui nėra švenčių, nėra išeiginių. Kartais ir normalaus poilsio nėra. Šventi tik tada, kada pavyksta puikus sandėris.
- Tikriausiai dažnai švenčiat tokias šventes?
- Ne tiek, kiek norėtųsi, bet pasitaiko. O jūs Velykų švęsti, kaip suprantu?
- Tai jau taip. Kaip tik sutapo atostogos su Velykų šventėmis. Labai smagu.
- Pavydžiu. Norėčiau švęsti su jumis kartu, jei tik galėčiau, - apgailestavo vyrukas, - o dabar, kaip atrodo, teks greitai skirtis ir vargu ar teks kada nors vėl susitikti.
- O kas jums trukdo? Verslas ne tarnyba. Galit ilsėtis, kada tik panorėjęs. Pats sau šeimininkas.
- Taip tik atrodo, o yra visai kitaip. Kartais net nežinai, kada prasideda ir kada baigiasi darbas, nežinai, kada reikia dirbti ir kada ilsėtis, kada pasiseks, kada ne.
  Nors neilgai kartu važiavo, tačiau du jauni, linksmi žmonės netruko susibičiuliauti. Jau žinojo vienas kito vardus, o, kai verslininkas paprašė adreso, Zonė daug negalvodama jam užrašė. Pasikeitę adresais, sutarė vienas kitam rašyti. Kai traukinys sustojo Zonės stotelėje, vaikinas ją išlydėjo net į peroną, išnešė lagaminėlį, ilgai bučiavo ranką ir nuo vagono laiptelių mojo ranka tol, kol buvo matyt.