Lyja ir lyja musoniniai lietūs, trūksta tik maliarijos. Šakos liūdnos, ašaroja mano sodas. Šiandien šventė – Joninės. Susimąstau, tartum keliauju laiku.
Greitai prabėga laikas, stiklo akyje pasilieka lietaus ašara, ne viendienė, o skausmingai gili. Išsimaudau lietaus prisiminimuose, keliauju į savo šventinę puotą.
Miško keliukas nuklaidina vis ne į ten, ieškome kaip užburtame rate. Pagaliau tikslo akimirka, mažos mergaitės rankutės čiumpa krepšį ne pagal savo jėgas, mintyse – išbandymas stiprumo, o gal laukimas.
Puodelyje garuoja arbata ir mažosios pagalbininkės žodžiai:
– Aš žinau, tu – kurmis.
Bandome aiškinti – na, ne kurmis, jau ne, bet, deja, beprasmiška, kaip ir tam musoniniam lietui, kuris taip pakyrėjo.
– Kodėl jis kurmis? – tęsiu mintį.
– Kurmis, nes aš žinau.
Juokiamės, Margarita, Margarita, kaip gera man, kad įsidėmėjai kurmį, savo vaikystės personažą, kuris gal lydės per tavo gyvenimo klampynes, tvarkos ir drausmės, tas, kuris buvo jūsų draugas ir baubas.
Sesers Beatričės gitaros stygos ir balsas malda užlieja, nematome lietaus, kiekvienas į save. Mano akys priglaudžia, surenka išsisklaidžiusią šviesą, veidus, rimtį.
Margaritos veidelyje rimtis ir susikaupimas, kurmis – jos vaikystės personažas, atėjęs į jos pasaulėlį, šiandien laimina ir aukoja už tave, mieloji, ir už mus, pasiklydusius lietuje.
Nusiplauname sielas, surenkame šviesą ir vėl kelyje, amžinoje laiko piligrimystėje.
Sesers Beatričės balsas su prancūzišku akcentu linki ramybės.
Su ramybe.