Šlamančios erdvės tarp spyglių
ant kapų pušies
ir sprogstančių kaštonų

/sprogimų šukės drasko paminklus, plėšo juose senas nuotraukas, kur mirusieji nepanašūs nė į nieką, nebent į gerokai po jų mirties gimusius proanūkius/

Kapstau žemes, markstau akis
ir mažėju, mažėju, kol manęs beveik nebelieka net mano kėdės atkaltėj,
net mano pagalvėj nebelieka mano plaukų.
Svetimi kvapai ir ne ta oda atsispaudžia manyje nuo pačio ryto
ir mano dantyse ne ta mėsa, kurios man reikia

ir sapnuoju tada daug laiptų ir mažų užeigėlių, kurias sugalvojo dar kažkas kitas,
svetimų išgalvotam mieste
ir neturiu kur užeiti, kai Saulė degina mano plaukus, ir man belieka tikėtis, kad
kurie nors svetimi dievai, atsišaukiantys į maldas,
prašančias atsitiktinumų ir mažučių sutapimų ir nedidelio aiškumo ir daug praleistų skambučių,

manęs pasigailės
saulei tekant
virš tokio nutilusio gryno miesto