Dėkoju Tau, Dieve, už dieną be skausmo,
O jei jį davei, kad pakelti pajėgiau,
Už tai, kad gyvenimas šiurkščiai nuaustas,
Todėl blogis prateka, lieka tik gėris.

Dėkoju už plutą, garbingai uždirbtą,
Už sapno ramybę ir žodį be melo,
Iš lūpų išsprūdusią dainą negirtą
Ir vaiko galvelę, kur glostau apsalus.

Dėkoju už protą, surezgusį mintį,
Jog grįžta pas žmogų, ką buvo pasėjęs,
Dėkoju už vietą atokiai nuo sosto
Ir sutiktą pulką dosnių geradėjų.

Dėkoju už kančią ir sopantį kūną,
Kuris eilę metų vis gyvas ir gyvas,
Už tai, kad gerovės man maža nebūna,
Kad tenkintis duodi išspaudžiamais syvais.

Priimk šitą padėką, tartą kaip maldą,
Nes Tu šią akimirką sielą pravėrei.
Užmiršti neleisk, kas pasaulį šį valdo,
Nes viskas juk Tavo - tiek žmonės, tiek žvėrys...