betvarkynas
antra naktis be žodžių paskleistų erdvėn
be palaimos nutroškusiems
einu parūkt iš žvaigždžių
vietoj bemetaforės įžangos
įkvėpimo žingsniais trypdamas šešėlį
krintu išgąstin slenkančio antro silueto
negalėjau žinoti kad jis turi brolį
nežemiškos šviesos virpėjimą juodos nakties žalumoj
šviesesnėj už aukštyn iškeltus nepasiekiamus spindulių šaltinius
iš neaprėpiamos begalybės nutroškusiems
reikia antrojo brolio
nusilpusio žvilgsnio poilsiui nelieka nė minutės smulkiausio vabzdžio amžinybės
kai milžinus jau palaidojo pasakose
šimtatoniai keturkojai užleido vietą šlaistytis dvikojams mąstytojams
beoriam ošiančiam tyvuliavime neįžvelgiantiems amžinos laisvės
tačiau džiūstantiems
nesiruošiantiems pelekų kai pasibaigs visi keturi metų laikai
nors prieš amžinybę tai buvo parašyta
mirsiantiem nuo tobulo žinojimo nežiniams
mano šešėlio brolis trimatėj erdvėj mostelėjo lašelį baimės
kad nustočiau kelti tylą užsprangintas civilizacijos beprotybės šėlsme
palaidojęs trečios akies implantų idėją
kartu su paskutiniu pelytės spūstelėjimu kurios neėda tikros katės
seniai atpratusios vaikščioti vienos
daugtaškis nesusipratusiems
vėl įsimylėjau juodąją panterą