... Tėvo kalbos įrašas nutilo ir abu su Gražuole užgriuvo tylėjimas. Buvo kažkas ne taip, kaip paprastai būna tyloje.  
     - Viskas? – atrodo, nepravėręs burnos paklausiau.
     Jau buvau įsėdęs aptrintame, sename fotelyje. Pastogės departamento lankytojai dažnai stebėdavosi, kodėl tokį šlubį laikau, tačiau išmesti jį lauk trūksta valios. Jau ir pats  puikiai supratau, kad seni daiktai pasidarė mielesni. Jie pažįstantys, geriau suprantantys tave ir jie žino, kaip ilgai buvo reikalingi. Daug visa ko matę, matyt, nesistebėtų pajautę, kad  išmetami į sąvartyną ar kraunami į krosnį ugniai užkurti. Nėra nieko, kas nebūtų žegnota lemtimi, nepaisant ar ją kas gali suvokti, ar ne. Man atrodo, kad su kai kuriais senais daiktais pramokau kalbėti, o ypatingos tylos ir susikaupimo laiku jaučiu iš  jų sklindančią biologinę energiją, kuri verčia galvoti, jog išėjusieji išeina persitvarkydami kitokiu buvimu.
     Gražuolė neskubėjo atsakyti ar viskas, bet man to jos net klausti nereikėjo - žinojau, kad ne viskas. Buvo skaudu suprast, kiek daug mirties paliekame, nepaglostydami daiktų savo atmintimi. Kol yra senas daiktas, vadinasi, dar galima tikėti, kad jis susižadins, kažkaip subruzdės, virptelės ir iš atminties pakils visokie vaizdai. Tuomet imk teptuką ir piešk. Nepatinka piešti - pražiok burną ir kalbėk, ką matai ir atsimeni. Ir tuomet, žinau, pajausi, kad Dievas yra ir jis tikrai su tavimi, o išėjusiųjų pasaulis atsikelia pabūti, kad turtingiau pagyventum dvasioje.
     - Ne viskas, Gražuole. Ne, - prakalbau tyliai, nepakeldamas balso, susimąstęs ir labai neskubėdamas. - Žinau, kad ne viskas. Ten dar daug yra mano tėvo. Ir keista, kad per tiek  metų niekaip neatsirasdavo reikmė pačiam pakelti laikraštį ir skaityti. Kad ir kasdien. Atsimenu, kaip tėvas sėdėdavo šitame fotelyje ir suprantu - juk tai pasaulis, o ne tėvas. Ir kiek jų daug, tėvų, taip ar kitaip sėdėjusiu  foteliuose ir bet kur. Bet va tėvo balso atmintimi atkartoti nesugenu. Tik žodžiai. Nors argi teisinga sakyti „tik“?

     „Šaknys nesispyrė nešiot literatūrą. Bet ar sunku knygas pernešt. O po antra, galėjau ir nenešt, ale pas mus Šklėriuose ar Margionyse taigi jokios lietuviškos knygos ar laikraščio nėra. O žmonės tai suveina ir man, kaipo Šklėrių šv. Kazimiero draugijos pirminykui, tų laikraščių ir knygų baisiai reikia“

     Gražuolė dar vis tylėjo. Matyt, irgi žinojo, kad ir žmoguje yra tyla, kurioje - o dangau! – kiek daug galima išgirst, sugebėjus joje įeiti. O gal ta tyla vaikščiojanti, keliaujanti, pati ateinanti į žmogų, bet kaip ten bebuvę, šį kartą  laisvai, nenušluostęs dulkių nuo seno laikraščio, skaičiau apie „Karloną, kuris gyveno ant stogo“. Vadinasi, galėjau tai padaryti be blakės?
     Galėjau, bet, deja, nepadariau. Todėl jeigu savyje išpažįsti meilę tiesai ir ją gerbi, nori nenori, o už tai reikia padėkoti Gražuolei.
     - Bet  juk tai blakė. Neužsimiršk. Tik vardas toks - Gražuolė. Tfū!
     - Bet gal po mano padėkos Gražuolėje blakės sumažės, jos bus mažiau?
     Mintys siaučia, pešasi, ginčijasi, Vienos taip, kitos kitaip. Tyla, o joje kunkuliuoja dega pragaras. Tik ji, Gražuolė, matyt, tegali pasakyti, kokiais tikslais čia atkakusi, bet argi protinga nežinoti, kad nieko blogo nepadariusi. Kol kas nieko, o būnant kartu su ja horizontai plečias ir suvoki šio padaro galimybes. Jos didelės.
     Tas trumpas laikas prie etažerės mane praturtino dar viena  mintimi – puikiai žinojau, kad jeigu kokio stebuklo dėka Gražuolė virstu angelu, juo vis tik negebėčiau patikėti. Žinant, kuo toks angelas buvo anksčiau, kad ir gerą darydamas, vis tiek kažkokie šešėliai atplūsta iš praeities, susimaišo su jo nauja kokybe, neleisdami jam išsigryninti. Ne jo tai  kaltė, bet gi ir ne mano, kad negebu jo priimti be šitų šešėlių.
     - O jeigu tai tavo tėvas?- superšti  sąmonėje.
     - Gana! Užtenka!- draugiškai mintyse patapšnojau pats sau per petį.- Pats savęs už ausų neiškelsi, kad ir š... įkritęs, o žmogau gyvenime be jo neapsieinama.
     Dabar manau, kad maždaug šitokiu supratimu prasidėjo kitoks bendravimo su Gražuole etapas. Kaip jis atrodys, ogi sunku net spėti, bet palikti ją etažerėje ir varginti save tik mintimis apie  ją – neatrodė teisinga. Visa tai, ką iš jos išgirsdavome,- būdavo padaroma jos iniciatyva. Gerai, tegu ir toliau taip, bet kodėl turėtume ją atstumti žinodami, kad nesugebame nuslėpti savo sumanymų.
     - Gal dar po kleboniška. Ką?
     - Bus laiko. O tau, beje, ne būtų antra. Lyg ir užtenka, kad neužsimirštumei, jog esu blakė. Užtenka, vežėjau. Gal neuždainuotume dar, bet neužsimiršk. Save sugebu apsaugoti, tau sunkiau.
Ir tuomet  vėl išvydau, ką jau buvau matęs - žmogaus ranką, kurios pirštai šį sykį suspausti į tvirtą kumštį. Ranka pakibo  viršum etažerės. Smogus juo, nemanau kad  net stiprus žmogus išsilaikytų  ant kojų. Greit supratau, kad ne rankos kumštį demonstravo. Rankai buvo svarbiau parodyti žiedą. Mačiau kai iš jo akies sumirksėjo ir nutįso adatų trasa. Prasmeigusios Pastogės departamento sieną jos viena paskui kitą skrodė dangų, palikdamas paskui save žėruojančią ugnies liniją.
     - Taip, ištikus reikalui gebu gintis. Tačiau esu jau sakiusi, kad mane patikimiau gina sukaupta informacija. Jeigu jos net nebūtų, nežinau bent kiek gudresnio šalies vadovo, kuris tuo patikėtų. Bet nesakau gi, kad esu tuščia.
     - Taip, seniai seniai, turbūt dar vaikystėje žinojau, kad gali būti raitelis be galvos. Dabar  gi matau, kad yra ranka be raitelio.
     - Ranka, be žmogaus, norėjai pasakyti.
     - Tai beveik tas pats, Gražuole. - Ir paklausiau, ar nenorėtų, kad jai parūpinčiau kvepalų.    
     - Taip, vežėjau. Kvepalų reikia, bet dėl jų nesitrukdyk. Blakės kvapo Pastogės departamente nebus. Prižadu. O dėl Šventosios irgi nesijaudink. Kaip nors sutilpsim  Ji supranta, kad aš protingesnė. Vadinasi, ir ji protinga.

(Iš „Kryžiokų vasaros“)