Kažkada teko girdėti tragišką istoriją apie žydinčios Ramunės meilę vandenynui Atlantui. Žinoma, visos istorijos apie meilę yra panašios, bet tuo pačiu ir skirtingos. Net ir žmonių perpasakojimai apie meilę negali būti vienodi. Jaudinančią Ramunės meilės istoriją aš pasakočiau taip.



Miško pakraštyje, prie šaltinio, augo išlaki, puošni baltažiedė Ramunė. Jos žydėjimas ir balti žiedlapiai gerai buvo matomi net aukštai skrendantiems paukščiams. Tad ką bekalbėti apie peteliškes, bites ir kitus vabzdžius. Kiekvienas stengdavosi ją aplankyti, pagroti smukeliu, dūdele ar kitokiu savitu instrumentu. Visi mylėjo Ramunę, todėl nenuostabu, kad jos grožis pakerėjo ir šalimais tekantį šaltinį. Jis gerte gėrė Ramunės atspindį vandenyje ir šalia jos jautėsi pats laimingiausias šaltinis pasaulyje.

Kartą užėjo ūmus lietus. Dideli sodrūs lašai krito ant žemės, medžių ir ant Ramunės. Keisti jie buvo, ne tik dvelkė dangumi, bet ir skambėjo, kalbėjo kažką paslaptingai, viliojančiai.
– Iš kur jūs? – suvirpėjusi paklausė Ramunė, – manęs dar niekas taip jaudinančiai nelietė, tokiu svaigių lyg muzika garsų dar nesu girdėjusi.
– Mes iš Atlanto, iš vandenyno. O, jei tu pamatytum, koks jis didelis ir galingas, koks puikus, kai siaučia su visais devyniais vėjais, – vienas per kita šnabždėjo lašai. – Mes skubame grįžti pas jį, ten mūsų namai, – lašai taip jaudinančiai kalbėjo apie vandenyną, apie jo grožį, nesutramdomą aistrą, baltaskares bangas, kad Ramunės širdis ne tiek plakė, kiek spurdėjo, virpėjo nenumaldomu, deginančiu jauduliu.
– Jaučiu, kad aš būtinai turiu pamatyti galingąjį Atlantą, paimkite ir mane, – prašė Ramunė.

Bet išdidūs lietaus lašai neklausė lietaus nuplaktos palinkusios Ramunės. Vienas už kito jos koteliu riedėjo žemyn, o ten kiekvienas jau kito savo kelio ieškojo. Vieni gėrėsi į žemę, antri visais purslais leidosi į šaltinį, treti gi stengėsi sušilti įkaitusioje žemėje, atitrūkti nuo jos ir vėl kilti į dangų.

Lietus liovėsi, ir atsitiesusi Ramunė vėl gręžė savo galvą į saulę, vėl bandė gerti jos švelnių spindulių šilumą. Bet jautė – jos širdyje kažkas jau buvo ne taip, kažkoks naujas jausmas vertė vėl ir vėl prisiminti lietaus lašus, prisiminti jų kalbą apie Atlantą, nors mintyse susigrąžinti lietaus lašų palikto skambesio aidą. Ėjo dienos. Kaip visada Ramunėlė klausėsi praskrendančio vėjo, jo švelnaus ošimo, bet širdies gilumoje girdėjo tik įsivaizduojamo vandenyno kviečiantį šauksmą.

– Šaltini, ei šaltinėli, – vieną kartą prabilo Ramunė. – Gal tu nuneši mane pas Atlantą? Aš būtinai turiu jį pamatyti, jaučiu, jis laukia manęs.
– Ką tu, – šokosi šaltinis, – kam tau to Atlanto, ar ne geriau čia, prie manęs? Atlantas ne tik galingas, bet ir žiaurus, tūkstančiai daug stipresnių žmonių, didžiulių laivų jame žūsta, – bandė atkalbėti tasai.

Suprato Ramunė, kad šaltinis jai nepadės. Gal tik diena kita praėjo, o troškimas pamatyti Atlantą darėsi nepakeliamas. Vieną rytą, kai šaltinis buvo užklotas tirštu rūku, Ramunė pati susiruošė į kelią. Jautė, kad jeigu ir žūtų, kas bebūtų, vis tiek pasieks Atlantą, nes be jo visas iki šiolei buvęs ramus gyvenimas tampa bevertis.

Sunkus, tikrai sunkus buvo Ramunės kelias. Ypač per dykumą. Deginanti saulė svilinte svilino ir džiovino baltus žiedlapius. Ramunė jautė, kad toks alinantis kelias gali būti labai trumpas ir ji niekada nepamatys Atlanto.
– Dykuma, ei dykuma, – prabilo Ramunė, – duok man nors mažą lašelį vandens. Aš einu pas Atlantą.
– Duosiu, – atsakė dykuma, – tik numesk man savo vieną baltą žiedlapį.

Ką darys Ramunėlė, atidavė dykumai brangų žiedlapėlį ir už tai gavo atsigerti mažą gurkšnį vandens. Vėl leidosi Ramunė į kelią, vėl kaitino saulė, vėl linko jos balta galva ir vėl meldė dykumos dar vieno lašelio vandens. Dykuma sutiko, bet ir vėl – tik už žiedlapį. Ir taip kartojosi daug kartų. Kai atėjus vakarui Ramunė pasiekė Atlantą, ant jos geltonos galvos nebuvo nė vieno balto žiedlapio.

Suspurdėjo Ramunės širdis pamačiusi Atlantą. Pamiršusi nuovargį, prarastą baltąjį galvos vainiką, puolė į jo putojančias bangas.
– Atlante, mano mylimasis, pagaliau aš pas tave atėjau. Juk tai tu lietaus lašeliais mane kvietei, tai tu per juos mane užbūrei, – savo meilę Atlantui skubėjo atverti Ramunė.
– Kviečiau, bet ne tave, o baltai žydinčią gėlę, apie kurios tyrumą ir grožį man nuolat kalbėdavo praskrendantys paukščiai. Tavo pliko stagaro man nereikia, veltui didžiuosius vandenis terši, – suošė Atlantas ir, sukėlęs putotas bangas, vargšę Ramunę išmetė į krantą.