viskas kitaip jau
kojom basom neliesdama žemės,
liesais pirštais neviltį braukdama,
sklendžiu po nepažįstamą žemę,
laiko išdarkytą, nejaukią ir svetimą.
byrančio smėlio nežinomo kelio,
aerodromais pustyto savojo kiemo,
senojo kelio pripažint nebegaliu,
ir nematau daugiau žydinčių gėlių.
tavo laimės vidury neberandu
jausmų, rištų su mano laisve.