Tai netiesa,
Kad sveikas kaip ridikas
Ir verkt nemoku.

Paglostau debesį,
Pušelei pirštais galvą sušukuoju,
Ir nuostabu, kad ašaros
Už šulinį – giliau.
Va, į akis smėlynas neša smėlį,
Išplauna balsą vėjas iš gerklės,
Bet sieloje vis tiek girdėti –
Genys gyvena
Prašydamas, kad paskaudėtų
Žodyje ir atminty,
Kad ašara, išsliuogus iš šaltinio,
Žinotų kelią į akis.
Tak tak tak! Nejau dar skauda?
Tuk tuk tuk! Nejau dar rūpesčiais gyvent galiu?

Eilėraštis atėjęs klaupiasi ir prašo
Nevaliot kvailių
Ir neieškoti rašalo,
Kai galima rašyt skausmu.