lapkritis rugpjūčiui
Paupio ieva
paliko viena...
Rugpjūčio dangaus rykštė
kirto į šalia
žvilgsniu
ją
glamonėjusį beržą.
Atklydęs vėjokšlis iškedendavo
beržo sruogas ir jis jomis
glamonėdavo
ją,
apsipylusią džiaugsmo žiedais,
vėtroje,
išskleisdavo savo garbiniuotą lają,
ją
gindavo nuo stiprių vėjo gūsių.
Darydavo tai, lyg būtų žmogus.
Nenubrido per pavasario pievą
į kalną, kur šlaite
jį viliodavo gražuolė obelis
savo baltais aksominiais žiedlapiais,
sunkiais prisirpusiais vaisiais...
Jis nebuvo žmogus.
Jis buvo beržas –
vienintelis ir nekartojamas,
kaip ir ieva,
kuri jau kitą žydėjimo metą
bers skaudžius
vienišės žiedlapius...
Ražienos primena
mums savo laikinumą,
kurį bandome
uždangstyti
žodžio galybe, kuris ir gi tėra
vien akimirkos,
bet ne amžinybės,
regėjimas,
o tas tikrasis mumyse virpa
pačia išraiškingiausia tyla...