Pasiimk išeinant šešėlį
Kai eisi ir jau žinosi, negrįžtama,
Su savim eit vadink ir šešėlį,
Tu gal nežinai, bet taip skaudžiai vysta
Atminimuose dienos, kur šitaip skubėjo
Saulėtekiai senti, kad galėtų jūroj nuskęsti,
Lašalai kur skubėjo mylėt,
Buvo dienų, kurios tau tik buvo pašvęstos
Ir taip taikiai ėjo, joms pakako tylėt.
Ir dabar, kai eini, žinau, kad negrįžtamai,
Vadink su savim eit ir šešėlį –
Jis čia nieko, išskyrus mane, nepažįsta,
Ir pasilikt jo, atleisk, negalėjau...