smilkstu gyvenimo vėjuos per vilčių properšas sklindu kvapo debesėliais už savęs
per dausas tunelio nakty geriu nepasiekiamą šviesą iki negyvo alpimo į nesvarumą
išlyju viską žemei besvoris skausmas prispaudžia saulę prie laidos naktis išaušina
leidžiasi pilnatys neapsakomo grožio kerais į mane pražyla sudilgusios vėjų ugnys
pirštais gnaibau neviltį vakar gimstančią prie rojaus vartų audrų pašvaistės bučiuoja
šiandien nuspalvintą sielą kad niekad dangaus nematyčiau o norisi surišti jausmą
puokštę supinti neišsakyto grožio žodžiais į realybę pabusti prieš minties gimimą
kad dvelksmo gležnumu suvystyčiau nepatirton meilėn susmilkstantį būties tvarinį