Mama man vaikystėje sakydavo, kad žmonės yra dviejų rūšių: tie kurie lieka stovėti lietuje ir tie, kurie slepiasi po stogu.
Kaip visada grįžtu vėlai. Praveriu laiptinės duris, užuodžiu dar neseniai dažytų sienų kvapą ir pradedu kilti laiptais, ranka bandydamas užčiuopti raktus, besimėtančius kuprinėje. Sugriebęs juos suspaudžiu delne, pasiekęs trečiąjį aukštą atsistoju ant kilimėlio, kuris puikuojasi anglišku užrašu „welcome“, giliai įkvepiu ir užsimerkiu. Mintyse meldžiu troškimo išsipildymo. Po minutėlės atsimerkiu, bandau tyliai įkišti raktą į surūdijusią spyną. Kai paskutinė metalo atkarpėlė pasislepia, pradedu jį sukti ir girdžiu kaip laiptinės erdve tipena skleidžiami traškesiai. Sugriebiu už nučiupinėtos rankenos ir lėtai lenkiu ją į apačią, kol galiausiai praveriu girgždančias duris. Kaip ir tikėjausi- man į veidą tvokstelėja apgirtusių namų kvapas. Sustingęs ir vis dar stovintis laiptinėje, imu žvalgytis po virtuvę. Prieblandoje, ant raudona staltiese užtiesto stalo, stoviniuoja pustuščiai buteliai, kuriu šešėliai, kliūdami per slenkstį, nutįsta iki pat mano kojų. Šalia jų padėtose lėkštėse voliojasi nesuvalgyti duonos ir lašinių gabalėliai, o prie sienos paremtas stiklelis, su nebaigtu gerti balzganu skysčiu. Vaizdas man sukelia šleikštulį. Peržengiu slenkstį ir garsiai užtrenkiu duris, žinodamas, kad jie vis viena nieko negirdės savo apdujusioje sąmonėje. Dabar jie man tarsi bedvasiai, bejausmiai, išpjautos žmogaus formos mėsos gabalai. Negaliu pakęsti tokio jų gyvenimo ir šito kvapo, kuris baigia įsisunkti ne tik į mano rūbus, bet ir į mane. Nenusiavęs batų tvirtai žengiu per virtuvę, kurios grindys nusėtos trupinių ir žemių gabalėlių, ir praveriu langą. Lengvi vasarinio vėjo gūsiai ima maišytis su tvyrančiu tvaiku.
Po minutėlės išgirstu kambaryje aimanuojančią mamą. Kūnas tarsi sustingsta, akys išsiplečia, o širdis pašėlusiai daužosi. Tyliai nužingsniuoju prie kambario durų ir su didele baime bandau jas atidaryti. Kai pro plyšį pamatau nervingų impulsų sukeltą timpčiojimą, sklindantį jos kūnu, mano baimė perauga patį mane ir užtrenkęs duris atsisėdu greta jų, delnais užsikemšu ausis ir, svyruodamas į šalis, niūniuoju katedroje girdėtą melodiją. Akyse tvenkiasi ašaros ir rieda įkaitusiais skruostais, o aš tiesiog noriu pradingti iš čia, kuo toliau nuo šito košmaro. Žinojau, kad ateis diena, kuomet aš nebeturėsiu drąsos priklaupęs greta įpūsti jai gyvybės, kuomet jausiuosi bejėgi, o šalia jos drybsantis girtas tėvas nė negirdės paskutinių jos atodūsių.Jaučiu, kaip tampu tuo, kuris bėga slėptis po stogu.. Mano mintys baigia mane iškankinti, nebegaliu savęs klausytis! Instinktyviai atidarau duris ir puolu į kambarį prie dar keletą kartų sutimpčiojusio jos kūno ir, sugriebęs už pečių, pradedu purtyti, tačiau... veltui. Ta akimirka, kurios baime gyvenau paskutinius savo metus, atėjo, o vyras, kurį turėčiau vadinti savo tėvu, nesugebėjo apsaugoti jos, kartu ir manęs. Pasikūkčiodamas susmunku ant žemės ir leidžiuosi valdomas emocijų, kol pajaučiu ramumą ir tamsą.
Kai pramerkiu akis, virš savęs matau stovinčią susirūpinusią pareigūnę. Ji gailestingu žvilgsiu nužvelgia mane ir jau ruošiasi kažką man pasakyti, bet aš pašoku ir, blaškydamasis po kambarį, ieškau tėvų. Jį pamatau sėdintį nuošaliai ant lovos ir nudelbusį kaltas akis į žemę, kurios pasruvusios ašaromis ir išvagotos iššokusiomis kraujagyslėmis. Mane apima pyktis, noriu išrėkti kaip jo nekenčiu, tačiau gerklėje viskas užstringa ir pradedu kaltinti save, savo baimę, neapdairumą, susiklosčiusią situaciją.. Priėjusi pareigūnė apkabina mane per pečius ir tyliai taria:
- Užjaučiu, bet nieko nebuvo galima padaryti..
Aš nieko jai nebesakau, nusigręžiu ir, paėjėjęs toliau, nuklystu į savo apmąstymus. Nebeįstengiu kaltinti savęs ar kitų, tampu bejausmis.
Visas tas dienas, per kurias teko kęsti atsisveikinimo kartėlį, prisimenu kaip per miglą. Aš atrodžiau ir jaučiausi visiškai kitoks- neužtikrintas, nepasitikintis savimi. Tuščias.
Tėvas buvo išvežtas į anoniminių alkoholikų centrą, o aš likau vienas. Niekada nedrįsau jo aplankyti, nuolat vijau mintis apie jį, kurios kaskart persekiodavo mane. Norėjau pradėti naują gyvenimo periodą, paslėpti prisiminimus toliausiame pasąmonės stalčiuje ir niekada jo neatidaryti.
Kuomet sugrįžau namo, laiptinėje jau buvo išblėsęs dažų kvapas, o prie naujai įstatytų durų gulėjusį kilimėlį pakeitė kitas. Blizgančiu raktu atrakinau duris. Jas atidarius, į akis krito raudona staltiesė, ant kurios nebebuvo jokių butelių, priminsiančių man praeitį. Tik baltutės alyvos ir tvyrantis išsiilgtų namų kvapas.
Dabar žinau, kad visada buvau tas, kuris stovi lietuje.