Amžinatilsį močiutė
per vestuves dovanojo laikrodėlį.
Žolėje pamestas – atsiranda,
ciksi po pagalve porines valandas,
liūdnai aprasoja lyg atsisveikintų.

Praeitą vasarą ėmė eiti atgal –
purtėm ir dėjome prie ausies,
švelniai sprigtavom į ciferblatą.
Ties nuline valanda nurimo, atsiduso
ir sustojo visam medaus mėnesiui!
Įprastą dieną rodyklės rodo šešias,
kai pavargstam – nubėga prie dvyliktos.

Nešioju ant rankos: nėra paprasta
girdėti dvigubus dūžius arba mirtiną tylą,
matyti mėnulio šypseną senutės veide,
ir save, skutinėjančią laikrodžio padalas.