.      Buvau patenkintas. Tai, kas kvaršino, skaudino galvą,  pradėjo po truputį atlėgti – man atrodė, kad nemenkame dienos varduvininkų ir gausiame Celsijų susiėjime padariau daugiau, negu įmanoma. Tai publika, kuriai kiekvieno kiemo vartai atviri, namų durys irgi be užraktų. Ir džiaugsmingai buvau patikėjęs, kad pavadinti nesamą Ružą  „Jo Ekscelencija“ yra Dievo mestelėta mintis. Net užmiršau, kad geriau negu Dievas galėjo padėti prieš tai išlenktos dvi kleboniškos. O kad blakutė klausosi, abejonių, žinoma, nebuvo. Darbo įgūdžiai įpratina organizmą net miegant išgirst ir matyti tai, kas privalu pagal paskirtį. Gerai suformuotas įgūdis išlieka iki karsto lentos. Sakoma, kad ir Getė net mirties patale judino pirštus, bandydamas užrašyti iš sielos dar vis gaiviu šaltiniu trykštančią poeziją.  Man gi rūpėjo labai nedaug- pasakyti, kad ponios-ponai, „Mirtos -2“ sodų bendrijos kaimynai ir visi, kas girdite ar bent esate arčiau Pastogės departamento, žinokite, kad jame įsitaisė būtybė, kurios patikimumu negarantuoju. „Lietuvio kalendoriaus“ puslapiai atversti, palikti tušti, o tai reiškia, jog ir liežuvį geriau prilaikyti. Žinoma, nesu toks naivus ir nemanau, kad mane suprato visa  varduvininkų- Celsijų publika, bet žinojau, kad vienas, kitas, penktas suprato ir, žinoma - varduvininkas Vygandas. Net ilgai prisiminiau jį komanduojant:
       - Publika, dėmesio! Rikiuok! Į pradžios mokyklą... bėgte  marš! – Taip pat neužsimiršo pasakyti jo žodžiai: “Dzieduli, „lietuvio kalendoriuje“ apie tai irgi nerašykime. Taip bus protingiau“.
       „ Ačiū, Vygandai“, - padėkojau mintimis už gerą nuovoką ir mokėjimą pasakyti, kad mano kalboje užšifruotą tekstą jis suprato. Pasiliko ramu. Net smagu. Tačiau niekuomet nesinorėjo ateiti  prie etažerės su Gražuole - gražus blakės vardas nepadėjo. Atėjus nesunkiai galima užuosti ir suprasti, kad kažkur netoli yra šis plokščiu kūnu ir mažute galvute parazitas Cimex  lectularius. Tačiau ateiti reikėdavo. Ateidavau dažnai. Šį kartą ateiti buvo smalsiau, nes maniau, kad gal sugebėsiu suprasti, kaip greitai ji orientuojasi įvykiuose, kalbose, poelgiuose.
       - Labas, Gražuole. Atrodo, jau metai prie žemės priklupdė, o nesmagu kai barasi. Šįkart draugiškai, bet vis tiek nesmagu. Bet girdėjai gi.
       - Žinoma. Tai nesunku. Bet Šventosios su Vidiniu nebuvo. Dėl Vidinio... Tiek to, nežinau, ką sakyti, o kad Šventoji nebuvo,  atleisk, bet man asmeniškai tokia sekretorė -dienoraščio rašytoja nebūtų reikalinga. Jeigu kada prireiktų, atsiminkite mane.
       - Užrašei? .
       - Kaip paprastai. Nuo A iki Z. Paskui, perklausydama įrašą, išmėtau, kas nereikalinga. Tiksliau sakant, ištrinu.
       - Daug teks ištrinti?
       - Man šis įrašas visai nereikalingas. Pamaniau, kad gal Jums bus įdomu atsiminti. Tai asmeniškai dėl Jūsų.
       - Ačiū, Gražuole. O kad Šventosios nebuvo... Pats taip nusprendžiau, nes kai su ponu Ražu paimame po klebonišką, ji supyksta. Atvirai, viešai neparodo, bet žinau. O taip atsitiko, kad šį kartą aš dvi kleboniškas išlenkiau.
       - Ir be pono Ražo, beje. Pavydžiu Jums, vežėjau. Aš irgi norėčiau...
       - Ką?
       - Tikrai noriu.
       - Viešpatie, betgi...
       - Betgi nepasigailėk ir būk malonus.
       - Įpilti?
       - Netuščiažodžiauk!
       Nelabai ir prisimenu kaip greitai sugrįžau prie etažerės, laikydamas puspilnį butelį degtinės „SUPER LIUKS“. Truputį nesmagu, kad tai ne tautiškas, ne lietuviškas, o baltarusių gamybos produktas. Bet stiprus ir švarus kaip krištolas. Atrodė, kad net niekur nebuvau atsitraukęs nuo etažerės - buvau greitas kaip vėjas, neužmiršęs surasti ir du pilvotus tarybinių laikų stikliukus. Bet žvilgt į blakę –  ogi mažytis, blizgantis daikčiuką. Ir iš kur žinoti, kas pasakys, kiek jai įpilti...
       Lašinu it vaistus - vienas lašelis, kitas...
       - Pilk, pilk. Kaip klebonui, o dar geriau - kaip sau.
       - Pilną? Paskęsi gi.
       Pilu neskubėdamas, vis laukdamas,  kada pasakys „gana“ ar „užteks“. Ir tik kai pilti neliko vietos, ogi, žiūriu, švyst ranka ir capt už kleboniško stiklo.
       - Nemaniau, kad toks skūra, - pasakė Gražuolė.
       Prieš akis beveik panosėje, nesiliesdama prie jokio padėklo, sulenkta per alkūnę kabojo žmogaus ranka. Kaip kosmose. Tikra. Net su žiedu ant piršto. Ir saujoje protingai, nevirpėdama laikė nemenką stiklą degtinės. Žiūriu. Nemirksiu. Noriu kažką sakyti, bet žodžiai neateina. O ir visi judesiai neįmanomi. Atsiradau būsenoje, kuri, matyt, charakteringa žmogų ištikus amui arba stabui.
       - Ačiū. Dabar pilk sau? – sako blakė ir matau, kaip rankos sauja artėja prie etažerės ir palikusi prie Gražuolės degtinę, vėl dingo lyg sapnas nubudus iš miego. Vėl mudu abu -maža blakė su pilna kleboniška ir aš it stabas, nemokantis pajudėti.
       - Sakau gi, pilk sau! Su ponu Ražu kasdien, o su manimi  ir pirmo karto baidaisi.
       - Viešpatie, padėk  man persižegnoti, - kažkur giliai savyje girdžiu šnabždėsį, bet reikia laiko, reikia, kad sugrįžtų savitvarda ir atlėgtų nervų ir raumenų sąstingis. O nuo butelio  etiketės į akis šviečia užrašas:

                                                водка КРИШТАЛЬ
                                                             супер ЛЮКС

(Iš „Kryžiokų vasaros“)