Aš neprisimenu iš ko mes
Pirmą kartą žvengėm kaip arkliai
Gal iš sintetinės mergaitės, nes
Ne ji ta pasaka, kurią TU matei,
Kurią MES matėm per televizoriaus ekraną,
Kurią MES girdėjom...ji nubloškė lyg tvanas...
Mes susitikom,
Kai birželis ir liepa susidūrė.
Mes susipykom,
Kai buvo galas, visko ką mes kūrėm...
Nes aš čiulbėjau negražiai,
Prie bomžo, prie fyfų
Ir prie to, kuris trenkė.
Aš nežinojau ką Tu jautei,
Bet aš tai padariau ir Tu supykai.
Dėl to kuris trenkė.
Ir Tu stovėjai balkone
Tokia supykus ir rami.
Ir tu prakeikei mane,
Nes tu gali.
Ir Tu vis manei
Kad viena jauteisi šūdinai,
Bet aš jaučiausi šūdiniau,
Dėl to ką pasakiau
Dėl to ką pričiulbėjau
Dėl to ką pričiulbėjau...
Galbūt kai kitą kartą susitiksim
Prie beržo arba prie boulingo takelio,
Mes viena kitos nebepažinsim,
Bet Tu nebūsi man atleidus,
Dėl to bernelio.
Bet Tu žinok- aš nebečiulbėsiu
Aš nebečiulbėsiu,
Taip, kaip anksčiau...




Ir Tu vis vien nebūsi man atleidus,
Dėl to ką padariau...

Ačiū.