Priklaupiu prie vilčių kapo,
Virtusio pelenais, ir vėjas
Blaško viską, kas buvo seniai,
Praeitis sudyla, bet skausmas
Niekad nebenutyla.

Jausmai mažais žingsneliais
Nusileidžia ant lapo, kad jį
Apkabint ir žodžiuose save
Nuramint, parafrazėm klaidint.

Iliuzijos ir miražai pabudusios
Gamtos neprikelia Fenikso
Užmigusio pelenuos, pasiklydusio
Gyvenimo keliuos.

Gyvenimas, kaip dulkės, čia
Susikaupia, čia nupučia likimo
Vėjas viską, ką gyvenime
Buvai turėjęs.