.   Ir liežuvis pavargsta.
    Nuo lūpų nukrėsdamas žodį,
    Su juo galynėjuos ilgai –
    Nenori bedievis giedoti.
    O mielas raudonas liežuvi,
    Man regisi, net nežinai,
    Kiek mudu abudu melavom!
    Kiek sakėm teisybės!
    Tik poterių buvo mažai.
    O kam?
    Jei dangus
    Moka žody pražysti,
    Verkia – juokiasi Dievas
    Pakutena
                padus
                      angelai.
    Būdavo taip –
    Išvažiuojam karalių karietom,
    O gražuolės kaip
    Dolskis Danielius
    Dainuoja gražiai –
    Net altoriai
              bažnyčiose
                         skamba varpais...

    Ak, mielas raudonas liežuvi,
    Dabar jau ne laikas meluoti –
    Pakanka atminti,
                   kaip ten, praeity.
    Ir gėda mums būtų,
    Brolau, nežinoti,
    Kad gražiausias dangus
    Pasiliko
           gražuolių
                      glėby...