pirštų pagalvėlės liečia
pakaito lašelius ant Tavo kūno
išsidraikę garbanos ieško
rankų švelnumo
apsiblausę akys skaičiuoja
sienoje plyšius
Tavo rankos ir vėl glamonėja
mano pečius
plaučiai traukia
orą beskonį
pravertos lūpos jaučia
ašarą sūrią
–
iš kur atėjai
kodėl tik dabar
pamiršus glaustausi
Jis šypsosi man
ant piršto suka
garbaną švelnią
tyliai bučiuoja ir rengias
–
nepalik
neišeik
durys užvertos
aš prašau
ne – maldauju
ko ašaros vertos
–
sustok
taip mylintys žmonės nesielgia
sustok ir pasakyk
ar buvo verta
–
Jis nusišypso
aš to tikėjaus
–
girgždančios durys
klyksmą sugėrė