Tarsi paukštis saulėlydis kelia
Rausvą sparną ir, regis, tuoj skris.
Debesies baltą pūko avelę
Gano vėjas – smalsus pėdsekys.

Ir iš kur šitiek jausmo pritvino
Į krūtinę švelnaus ir graudaus?
Tik dangus, tik jis vienas težino...  
Spinduliai – saulei patalą aus.

Gal nereikia to mėnesio balto
Lyg numirėlio veidu rūsčiu?
Kam liepaitės šįvakar paleido
Bičių spiečių tekėt nuo pečių?

Kas įsups, įlinguos lyg sūpynes
Žvaigždžių rezginį šviesų dangaus?
Sidabruotą, o gal net auksinį
Sapną neš, prie krūtinės priglaus?

Netikėk, tai apgaulė ir melas!
Viskas tikra tik tai, ko nėra,
Nes naktis lyg ištroškęs vandalas
Vienu mostu paskelbs – pabaiga.