Palauk. Laikas nebėga taip greit...

Sėdžiu traukinių stoty – man čia labai keista.
- Raudoni traukiniai nevažiuoja nakčia.
Nebent tie, kurie važiuoja paskutinį reisą.
Ir galbūt daugiau jau niekada nesugrįš čia.

Stebiu, kaip eina žmonės, nešini lagaminų.
- Štai vienas žmogus laiko rankose pomidorą.
O aš, sėdžiu čia viena ir neturiu kaimynų –
Tik retkarčiais grublėtais pirštais paliečiu orą.

- Ko lauki? Nelauk. Čia – judėjimas amžinas.
Žmonės skuba ir jiems visai nerūpi oro slėgis.
Tik tu nebūk traukinys, niekada nesustodamas.
Palauk. Nelįsk, žmogau, po traukinio bėgiais.
Puuuke