Pabudau, kai pajutau šalia savęs kažką švelnaus. Mažas pūkuotas kačiukas buvo įsiropštęs pas mane.
– Ak, Jūrate, atsiprašau nenorėjau, kad jis tave pažadintų. Čia Limas – kaimynės katinas. Ji išvykusi, taigi aš globuju jį, – paaiškino man tėtis.
– Mielas kačiukas, – pagyriau jį tėčiui.
Stvėrė jis Limą už pakarpos ir išsinešė. Net nusipurčiau, kaip tėtis žiauriai su juo elgiasi. Nesiruošiau toliau miegoti, nes jau išsibudinau. Taigi atsikėliau iš lovos ir karališkais žingsneliais nužengiau prie spintos. Pravėriau ją. Akimis peržvelgiau lentynas. Žvilgsnis užkliuvo už nėrinukais puošto sijono ir turkio spalvos palaidinės. Pasistaipiau su jais prie veidrodžio ir nusileidau apačion. Atsisveikinusi su tėčiu, nukulniavau į mokyklą. Prie jos durų stovėjo mama, Robertas ir Samanta.
– Ak, mažute, atvykome atsisveikinti. Pasiilgsiu labai labai, – tai pasakiusi mama mane apkabino. Jaučiausi labai nejaukiai, kai visi kieme buvę mokiniai sužiuro į mane.
– Iki, mama, – daugiau nieko negalėjau ištarti, nes ašaros temdė akis.

Diena pralėkė žaibo greitumu. Šiandien, rodos, niekuo neužkliuvau Linai. Ji netgi nekreipė į mane dėmesio. Po pamokų nuėjau į parką paskaityti knygos „Blogos mergaitės dienoraštis“. Nusipirkau ją mugėje, nes patiko pavadinimas. Beskaitant prie manęs priėjo Greta, ta pati Linos draugė. Neklaususi, ar gali prisėsti, drėbtelėjo šalia manęs ant suoliuko.
– Ko? – paklausiau jos šiurkščiai, nes nepakenčiau jos.
– Pasikalbėti ir galbūt susidraugauti norėčiau, – pasakė ji, nuleisdama žemyn akis.
Visai to nenorėjau, taigi pakilau jau eiti.
– Palauk, norėjau tik tau pasakyti, kad Lina pavydi tau. Šiandien tu atėjai pasipuošusi sijonu, kurį ji norėjo pirkti, bet neturėjo tiek pinigų. Ji nebenori tavęs erzinti, nes Aivaras žadėjo tada ją palikti, – dėstė Lina.
– Nesuprantu, kodėl tu man visą tai pasakoji, juk ji – tavo draugė. Tu ją apšneki. Dabar tai jau tikrai nenoriu su tavimi susibičiuliauti, – pasakiau jai.
Mačiau, kad ji liko be žado. Negalėjau pakęsti jų abiejų. Mano, kad visi tik ir tetrokšta su jomis susidraugauti. Bet tik ne aš. Kažkiek džiaugiausi, kad Aivaras mane užstoja. Niekada nepamiršiu, kaip jis mane slaugė.
– Tėti, aš jau namuose! – pranešiau, tačiau jo nebuvo.
Pažiūrėjau į lakrodį, buvo tik keturios, tėtis dirbo. Numetusi kuprinę, išėjau pasivaikščioti po miestelį. Draugų neturėjau, taigi vaikštinėjau viena. Nuėjau prie ežero. Vanduo mane ramina. Šiandien jaučiausi labai įsitempusi. Keista, kad mama buvo atėjusi atsisveikinti. Laidžiau akmenėlius į vandenį ir galvojau apie visą praėjusį gyvenimą.
– Labas, Jūrate!
Šalia manęs prisėdo ir Aivaras. Jaučiausi nelabai jaukiai, nes jam atsisėdus šalia, mūsų pečiai susiglaudė, taigi atsitraukiau kiek tolėliau, tačiau Aivaras sugriebė mane ir parsivertęs ant žolės puolė bučiuoti. Priešintis buvo beviltiška, tačiau kai jis pradėjo mane grabinėti, skėliau jam antausį. Turbūt jis supyko, nes vis tiek manęs nepaleido, o dar labiau suspaudė. Man pradėjo skaudėti. Nepavyko jo nuversti nuo savęs. Po kelių minučių, trukusių man amžinybę, jis nustojo mane bučiuoti ir paleido iš savo glėbio.
– Ką tu sau galvoji? – paklausiau jo piktai.
– Nejau nepatiko? – paklausė jis, pašaipiai nusišypsojęs.
Neatsakiau jam. Bėgau iš ten. Jis pamanė, kad žaidžiu, taigi puolė mane vytis. Viskas būtų buvę gerai, jei nebūčiau užkliuvusi už akmens ir pargriuvusi. Aivaras prispaudė mane ant žemės. Nebučiavo, bet nepaleido.
– Ko tu nori iš manęs? Gal galvoji, kad kiekvieną panelę gali glamžyti?
– Kiekvieną? Ne tu vienintelė mergina, kuri man patinka. Jei galvoji apie Liną, tai jai dar toli iki tavęs.
Nesupratau jo. Norėjau paklausti, kodėl jis draugauja su ja, jei ji jam nepatinka, tačiau pamačiau, kad Aivaras jau pasišalinęs, taigi aš parėjau namo.
Tėtis gamino kiaušinienę. Apetito neturėjau. Norėjau tik nusiprausti po dušu ir šį įvykį įamžinti savo dienoraštyje.