Pagirios

Du mėnesiai praėjo kaip viena diena. Liūdesys nebegraužia. Tik kartais ateina viena kita liūdna mintelė. Bet tai niekis, palyginus su tuo, kokia nuotaika buvo pirmą savaitę. Emilija susirado naujų draugų, toliau lanko futbolą, ir tai jai puikiai sekasi. Jų komanda laimėjo kelias varžybas. Laukia čempionatas. Visi jaudinasi, bet jaudulys tik pagyvina norą laimėti.

Liko tik trys mėnesiai iki mokslų metų pabaigos. Rokas dvyliktokas, tai šie metai jam paskutiniai mokykloje. Ema nesidžiaugia, kad rudenį jo jau nebebus namuose ir jos nebeapgins nuo Klaudijos. Mama pradėjo kilti karjeros laiptais. Pradėjo rašytojos darbą. Jai puikiai sekasi. Emilija labai mėgsta paskaityti jos darbus, o mama džiaugiasi tuo. Fantastika – jos kuriama sritis. Emilijai tikrai patinka visi tie reikalai su fantastika, ypač vampyrai bei tamsos padarai.
- Laukiu nesulaukiu, kada baigsi savo knygą. Ji tokia įdomi. Jei kritikai jos nepripažins, tada jie neišmanėliai.
- Ak, Emilija. Tu – mano mėgstamiausia gerbėja. Jei ne tu, nežinau, ar būčiau pradėjusi rašyti.
- Nepataikauk, juk pati pradėjai kurti, o aš tik paskatinau tave tai daryti.

Ir taip knyga rutuliojasi toliau. Mama prie kompiuterio praleidžia tiekdaug laiko berašydama, kad šeimai teko įsigyti dar vieną. Žinoma, jis atiteko Rokui, nes mama buvo pasėmusi jo. „Būsimasis režisierius“, – kartoja Emilija, kai tik pamato, jog Rokas kuria trumpametražius filmukus.
- Nesvaik, Ema. Aš – režisierius? Tavo svajonėse.
- Dar paminėsi mano žodžius. Aš tiesiog lažinuosi iš to, kad pasirinksi studijuoti režisūrą.
- Lažiniesi? Tikrai? Juk žinai, kad su manimi geriau nepradėt.
- Tikrai ir aš tikiu, kad šįkart nepralaimėsiu.
- Kaip sau nori. Kai tik aš pasirinksiu profesiją, pažiūrėsim, kas laimės, be to, jei aš laimiu, turėsi mano akivaizdoje pasibučiuoti su vaikinu.
- Mrrr.... Gerai, bet jei aš laimėsiu, tu privalėsi nusivežti mane į Rygą.
- Sutarta.

Lažybos sudarytos. Abu varžovai yra įsitikinę savo tiesa. Bet kuris bus teisesnis? Laikas padarys savo.
Mokykloje Emilijai sekasi, kai pradėjo labiau rūpintis išvaizda (tai jai patarė Klaudija, neįtikima, bet tai tiesa), vaikinai pradėjo jai metinėti meilius žodelius. Benas taip pat nepėsčias. Pabučiavo Emą (ne į lūpas, bet į skruostą), tai sunervino ją, bet pats laikas panaikinti neapykantą berniukams. Mokslai taip pat pagerėjo, žinoma, prie to prisidėjo Rokas, juk Emai su istorija ne kaip. Matematikoje pagelbėjo Klaudija. Šeimoje įsivyravo pusiausvyra, bet ginčų tikrai būna. Bet mama užrinka, ir vėl tyla. Be to Beno klasiokas surengė tikrai stogą keliantį vakarėlį. Žinoma, Benas į jį pakvietė Emiliją. Tokia klaida, kaip buvo per aną vakarėlį, nepasikartojo, Ema šoko ir „nulūžo“, nes padaugino D-Light. Prikrėtė visokių nesąmonių, bet jos patiko Beno draugams, taigi jie nusprendė į kitą vakarėlį ją taip pat pakviesti su Benu. Jam teko ją parvesti namo, nes nemanė, kad būtų parsigavusi pati. Kai tik Benas pabeldė į duris, jas atidarė Emos mama ir tikrai nustebo, pamačiusi savo dukrą tokią. Benas paaiškino, kad vakarėlyje Emilija padaugino, ir labai atsiprašo už savo elgesį, kad leido Emilijai tiek išgerti.
- Ai, dabar toks amžius. Vieną kartą padaugino, kitą kartą nemanau, kad taip padarys. Be to nepavydžiu, rytoj jos sveikata tiktai bus nepavydėtina. Žinoma, jei tai dar kartą pasikartos, geriau negalvok, kas bus.
- Supratau. Viso gero.

Rytas. Emilijos galva tiesiog plyšta. Atrodo, kad kas nors kariauja galvoje. Ant spintelės padėta pora tablečių, vandens stiklinė ir raštelis: „Dukrele, tikiuosi daugiau neprisigersi, štai tau pora tablečių numalšinti galvos skausmui ir vanduo joms užgerti. Sveik.“
- Labai paguodė. Ir koks velnias man liepė gert. Vargšė mano galva.
Virtuvėje tai pat vyko pokalbis.
- Kažim ar Emilija pasimokė? – paklausė Rokas.
- Kas žino. Bet iš jos dejavimų galima suprast, kad galvą tikrai skauda.
- Bus jai pamoka gerti, – nusišaipė Klaudija.

Praėjo visas pusdienis, kol Emilija išlipo iš lovos. Pakėlė telefoną ir pamatė, kad gavo daug žinučių. Visos buvo panašios: „kaip sveikata?“, „Gerai jautiesi?“ ir t. t. Nulipus apačion pavalgė pietus. Ir tada jai teko išklausyti mamos moralą apie alkoholį ir jo žalą. Žinoma, Emilija jį išklausė ir prižadėjo daugiau taip nebedaryti, bet už nugaros laikė sukryžiuotus pirštus. Taip ir praslinko sekmadienis, neskaitant visų nesusipratimų su kaimynu, kuris teigė, jog matė, kai Emilija bučiavosi su kažkokiu bernu. Aišku ji viską neigė, bet tik Benas žino tiesą apie vakarą.