Ji
Petrarkos dievinu sonetą,
tu – vodevilį man giri.
Aš mėgstu grakštų menuetą,
o tu galopą šokt skubi.
Man – madrigalai ir motetai,
senų čakonų ilgesys.
Tau – tik paskviliai, piruetai,
beveidžių damų šurmulys.
Man – ryto rasos progumėlėj,
o tau – medžioklė kruvina.
Teatras, muzika man, gėlės!
Tau – bridžas, viskis, bravūra.

Jis
Tik šaltas protas ir orumas –
gyvenimo prasmė, svarba!
O tavo įgeidžiai, trapumas –
mažytė mano  puošmena.
Kelionės, rizika, azartas –
tai mano būdas, prigimtis!
Sonetai tavojo Petrarkos
tik... kai užklumpa neviltis.
Linksmybė, triumfas ir ekstazė –
tai proto poilsis, gaiva!
O madrigalo - kelios frazės
nuobodžiai migdo jau mane.

Epilogas                    

-Šiandien laiminga aš, brangusis, –
parke rausvas giles rinkau.
- Ir aš, mieloji. Leisk, priglusiu
lyg šilkas...  Ne. Nepavargau.