Į Pastogės departamentą ateiti nepatogu - suskaičiavus kojomis vienuoliktą laiptų, reikia pralįsti pro lubose išdrožtą angą, vadinama durimis. Mano metuose tai ne patogiausias pakilimo būdas, kaip, beje, ir nusileidimo. Tačiau vėlgi tai savotiškas jėgų pasitikrinimas - džiugu jausti, kad į aukštumėlę užlipi nesiskolindamas pagalbos. O tuomet apie ateitį negalvoji.
      Anga iškirsta prie šiaurinio Pastogės lango, bet matosi ir nemažas rytinės padangės pakraštys. Prie jo, žiūrėdami su Vidiniu  į Rytų dangų, netikėtai, bet smagiai ir gal net įdomiai praleisdavome rytinius susitikimus, vėliau kažkodėl juos pavadinę Saulėkylos pasitarimais. Manėm, kad gal toks sumanymams - žaidimas mums nepaklus, gyvensime kaip iki tol, bet savo nuostabai jie prigijo. Šitaip prasidėdavo diena, o patekant saulei dažniausiai išgirsdavau pirmą dienos mūzą – Vidinio padeklamuotą eilėraštį. Čia mums labai talkino „lietuvio kalendorius“, ir ypatingai tuomet, kai rytai būdavo debesuoti, be saulės spindulėlio. Kalendorius nepaisydamas, kaip atrodantis dangus, kasdien ištikimai žymėjo saulės patekėjimo laiką ir būtent tuo laiku Vidinis pradėdavo deklamavimą. Jo eilėraščiai visokie, bet dažniausiai atsiradę pagal nuotaiką, neieškant tematikos.
      Šį kartą atėjau čia gerokai anksčiau. Matyt, norėjosi pabūti netgi be Vidinio. Sustojau prie lango įprastoje vietoje ir apžvelgiau akimis dar prieblandos apniauktą padangę. Bet, atrodo, kad dangaus nebuvo...
    
... Tėvas padėjo šaukštą ant stalo ir beveik sudejavo:
      - Nežinau, sūnau, iš kur toks atsiradai. Kažkokios pasakos, filosofijos tavo galvoje. Ak, Viešpatie! Nebausk tėvų jų pačių vaikais. Nebausk, Aukščiausiasis! Aš tavęs prašau, meldžiu.
      Kada tai  buvo, pagalvojau, ir įtikinėjau, kad, girdi,  visai nesvarbu, kada, svarbu, kad buvo.
    - Duonos nėra, - tada pasakė motina. Ir tuputį pyktelėjo. - Keista, aplink žemė, žemė, o duonos nėra. Nedidelė žmogaus burna, o pasirodo, kad visą duoną suvalgo. Ir kas daryti, kaip toliau gyventi? Kartais irgi pagalvoju, kad Dievas kažką labai tauraus paslėpė nuo mūsų. Gal jam įdomu matyti, kaip verčiasi  jo tvarinys, kai ant stalo nebūna duonos.
      - Fė! - vėl iš TADA garsiai išpūtė tėvas. - Abu labu, motina ir vaikas. Nors dėkis ant galvos kepurę ir bėk iš šitų namų.
      Ir jau ne kaip TADA, o kaip DABAR šyptelėjau. 
      - Tėve, aš tave myliu. Kaip tu bėgsi? Tegu ir man nebus lengviau, kaip tau.

      Dangus švito. Kryžiokuose viršum „Mirtos“ sodo bendrijos namų namelių, viršum medžių, tvorų šviesos padaugėjo, bet netikėtai krūptelėjo labai netolimas gegulės „Ku-kū“. Pakėliau akis, norėdamas paieškoti giesmininkę, bet ji nutilo. Kas atsitiko? Klausk, klausk: „Ku-kū, kas man vaikius išperės?“ Gal kas ir atsiras, bet ar ne laikas liautis dėti kiaušinius į svetimus lizdus, a?
    - Kitaip nebus. Taip jau sutverta, - išgirdau pakilusį į Pastogės departamentą Vidinį ir, padavė man seną laikraštį. – O tu dėkis akinius ir paskaityk. Man padėjo. Manau, kad tau dar labiau, - pasakė, bet matė, kad akinių greit nesurasiu. - Gerai. Aš su akiniais. Perskaitysiu..
      
      „Prieš keliolika metų su kolega (…) buvome pristatyti vienai damai. Ištiesiau jai ranką: „Kauzonas”. Pranas irgi štiesė: „Karlonas“. Kad ims damos darželinukė dukra kvatotis: „Mamyte, mamyte, o kuris iš jų ant stogo gyvena?..”
      Gyventi ant stogo nei man, nei mano kolegai Pranui, žinoma, neteko, tačiau jau vėliau patyriau, kad Prano tėvui, Varėnos rajono Šklėrių senbuviui Vincui Karlonui ant stogo yra tekę praleisti nemažai laiko. Ne, Karlsono jis ten, ant stogo, nevaidino, nors, kaip ir daug kas šiose artistų, grybų ir Karlono meniškai sumeistrautų medžio kryžių turtingose Margionių–Kabelių apylinkėse, jis - „žmogus prie meno“. Kai remontavo Kabelių bažnyčią, tai 80-etį Karloną užkėlė ant bažnyčios stogo. Bet ne „kaipo darbinyką, o kaip meninyką“, kažkokie italų  turistai nufotografavo ir tą nuotrauką  išspausdino - visa Italija matė Karloną ant stogo”...    
      - Iš kur čia tai?    
      - Iš tavo užmaršties, - atsakė Vidinis ir padavė 1996 m. gegužės 15d. (trečiadienio) „Respublikos“ dienraštį su Ferdinando Kauzono straipsniu “Karlonas, kuris gyvena ant stogo”.
      - Ačiū, Vidini. O Ferdinandą dievai žino kada mačiau. Gal dar tuomet, kai tėvas gyvas. Va kaip, bičiuli! Nežinai, kas kaip kada atsišaukia. Kaip ir tu su Ferdinando Kauzono straipsniu apie tėvą.  Beje, sakai, kad tau padėjo. Kas? Ar kad perskaitei?
      Iš Vidinio veido mimikos ir rankos mostų supratau, kad apie tai išsamiau kalbėti neatsargu. Tačiau „nuslysdamas“ nuo mano klausimo ir mikliai ant lango stiklo pirštu parašęs žodį blakė, nepakeitęs balso tembro, pasakė:    
      - Dabar nepražiopsok saulės patekėjimo laiko. Matai, kaip atrodo dangus. Plika akimi jos nepamatysime, - pasiėmė „lietuvio kalendorių“ ir perskaitė: „saulė teka 5’41“. - O, velnias griebtų! Šiandien juk šventė, Gegužės pirmoji...
      Šalia pirštu ant stiklo parašyto žodžio blakė parašiau suprantu.
      - Doras katalikas turbūt šią dieną praleis su Šv. Juozapu darbininku, - kalbėjau. - Tai jo diena. O kaip jis ją pažymi, argi žinau? Blogiausia, kad tai dar ir pasninko diena - penktadienis. Vadinasi, dirbk iki prakaito ir badauk. Gerai ten, kur mūsų nėra, bet man nei su Juozapu pakeliui, nei su pasninku.
    Ten, už sunkių ryto debesų, tekėjo saulė, pastogės departamento laikrodžiai rodė jos tekėjimo laiką, o Vidinis pradėjo rytinį deklamavimą:
                              Išsišokėli, ateik!
                              Reikia mažo skandaliuko,
                              Kad pavasario erdvėj
                              Mūsų protai neapsnūstų....  
     Atsiliepė ir gegulė, bet džiaugsmingai, taip, lyg padėjusi kiaušinį į svetimą lizdą: „Pakukuos! Pakukuos! Kukū-ku, kukū-ku... “

(Iš „Kryžiokų vasaros“)