Kelionė I
VIDINIS:
Net nežinau, ką man daugiau kalbėti -
Gal tu teisus, ieškodamas tiesos.
Bet man jau širdį pradeda skaudėti,
O ji viena ir nieks neduos kitos.
Istorija teisybę ras be mūsų,
O mes abu - kaip jau seniai -
Išgerkime už savo mūzas -
Tegu už mus
Sparnus
It paukščiai danguje išsklęs.
Juk negali užpūst žvaigždės, vežėjau,
Ar kalną panešioti ant pečių.
Deja, va čia, it žirnį
Prie kelio kryžių ir karų
Dievulis Lietuvą pasėjo.
Ne mudviejų kaltė,
Kad jos tokia dalia.
VEŽĖJAS:
Išgerti, ačiū diev, yra -
Kai dirbi iš širdies, žinai
Ką pasiimti į kelionę.
Kartais galvoju - Viešpats visagalis
Ir ką imu- imu iš rankų jo.
Tad būkime sveiki
Ir su Dievu...
Te mūzų sklendžiasi sparnai,
O sielos neuždūsta nuovargiu kelionės.
Gal būt net pakeiksnokime
Tą sunkų daiktą - sąžinę žmogaus.
Apaugo riebalais, deja...
Bet kol dar negirti,
Kol mokam jaust,
Nebūkime teisėjais jai.
... Ir štai įleidžiu į save gyvatę-
Dabar ji šliaužios, smegenis laižys.
O šliuže mielas, kas ir kam pasakė,
Kad tu niekingas tvarinys?
Kad su tavim negera ir bjauru?
Botagas švilpteli...
- Valiooo! Vidini.
Sužvengė žirgas:
- Y-ga- ga!
Ir neatrodo, kad važiuojam
Sudužusios karietos šukele...