Bene ryškiausias prisiminimas iš vaikystės - pasakos, kurias vakarais sekdavo mama. Su jomis Jonas pasiekdavo sapnus, galvodamas apie jas prabusdavo, o dienas leisdavo laukdamas naujų istorijų arba senųjų pabaigos. Jonas buvo išdykęs vaikas. Jo galvoje nuolatos dūgzdavo mintys, idėjos ar planai, kurie tikrai nebūtų sužavėję tėvų. Tačiau, prieš įgyvendindamas savo tikslus, Jonas visuomet pagalvodavo apie pasekmes. Vakare nebus pasakų. Vakare mama užgesins šviesą ir naktį turėsiu pasitikti be istorijų. Ši mintis tarsi sulaikydavo Jono rankutes šioms bedegant degtuką miške arba berišant kokį sunkų skambantį daiktą prie mažo kačiuko uodegos.

Motina žinojo apie savo sūnaus trauką istorijoms. Jai skaitant pasakas arba pasakojant ką nors iš savo ar Jono senelių praeities, vaiko akys žibėdavo. Ką ten žibėdavo, jos degdavo atvira liepsna, o kai pasakojimas baigdavosi, akys ramų ramiausiai užsimerkdavo, ir vaikas netrukus atsidurdavo sapnų pasaulyje. Kaip gera būdavo matyti sūnų laimingą. Ji dėkodavo Dievui už tokį sūnaus pomėgį, nes kitaip būtų labai sunku. Ūkis didelis. Darbų daug. Vyras dienomis zylioja nežinia kur, o vakarais pareina pavargęs, piktas arba girtas. Visi trys variantai varė į neviltį. Tačiau pasiduoti nesinorėjo. Vis tik Jonas beprotiškai mylėjo savo tėvą ir praleisdavo su juo kiekvieną akimirką, jei tik šis dienas leisdavo, namuose.

Metams bėgant Jonas stebėjosi, iš kur mama žino tiek daug pasakojimų. Regis nėkart nepasakojo tos pačios istorijos, netgi nebuvo taip, kad pasakojimas pasirodytų labai panašus į kadaise girdėtą. Jeigu būtų mokėjęs rašyti, jis turbūt būtų bandęs surinkti visas istorijas, kad po daugelio metų galėtų jas pasakoti savo vaikams arba vartydamas užrašus prisiminti nuostabiuosius vaikystės vakarus, kai visa tai sėdėdama šalia lovos pasakodavo mama. Švelniu, maloniu balsu, kuris tiesiog versdavo patikėti kiekvienu motinos ištartu žodžiu. Deja, iki mokyklos dar buvo likę keleri metai, o mama dienomis tiesiog neturėdavo laiko pamokoms. Žinoma, ji galėdavo tai daryti vakarais vietoj istorijų, tačiau Jonas apie tokį variantą nė nenorėjo galvoti. Geriau už nakties pasakas prie žvakių šviesos nieko negali būti!

Nors Jono vaikystę nuspalvino įvairiausios istorijos, kone liūdniausias jo atsiminimas – mokslų pradžia. Anksčiau Jonas veržėsi į mokyklą: norėjo išmokti rašyti bei pažinti skaičius, o dienas leisti draugų būryje. Juolab, mokykla buvo puiki vieta pasireikšti jo judrumui bei padykusiam charakteriui. Vien per pirmuosius mėnesius beveik visas kaimas žinojo, kad Jonas buvo priverstas aiškintis net tris kartus direktoriui! Motina niekaip nereagavo į Jono darbelius mokykloje. Vylėsi, kad išsidūkęs ten bus ramesnis namuose. Tačiau ji bardavo sūnų, jeigu šis gaudavo papeikimą už nepažangumą gramatikos ar matematikos pamokose. Tiek rašymas, tiek skaičiavimas Jonui sekėsi labai sunkiai. Tad nieko nuostabaus, jog vakarais, po darbų, motina sėsdavo su juo prie stalo ir bandydavo išmokyti sūnų rašybos bei skaičiavimo gudrybių. Nieko nuostabaus, kad ji pavargdavo, ir todėl nukentėjo sūnaus mėgstamos istorijos prie žvakių šviesos. Po papildomų pamokų su motina Jonas krisdavo į lovą pavargęs, tačiau matydamas nueinančią motiną ir negirdėdamas pasakų jis dar ilgai negalėdavo užmigti.

Po kelių mėnesių Jonas pasivijo savo bendraklasius, gan gerai skaitė ir nebeklydo atlikdamas matematinius veiksmus, tačiau istorijos nebegrįžo. Motinai prasidėjo rūpesčiai su tėvu, ir viskas, ką ji galėdavo pasakyti sūnui prieš miegą – koks blogas yra jo tėvas, kokia klaida buvo jį pamilti ir panašiai. Tai tikrai nebuvo tos istorijos, kurias Jonas norėdavo girdėti.

***

Burną nudilgė karštis. Tarsi kas į ją būtų įgrūdęs degtuką. Akyse aptemo. Nurijęs gana didelį gurkšnį degtinės, Jonas iškvėpė orą, tarsi prisimindamas slibinus iš vaikystės pasakojimų bei norėdamas išspjauti burnoje susikaupusią ugnį. Septynioliktas gimtadienis prasidėjo! Aplink buvę draugai net sugaudė iš pasitenkinimo. Darius paplekšnojo per petį ir paklausė:
- Na, kaip, gyvas?
- Gyvas. Ko jūs čia juokiatės iš manęs?
- O ko tu taip susiraukei kaip į mėšlą įlipęs, nejau pirmąkart arielką ragauji? - vos sulaikydamas juoką bėrė Darius.
- Pirmą... – kukliai numykė Jonas ir paėjo kiek toliau nuo laužo. Po tokio išbandymo reikia įkvėpti gaivaus oro, o nuo liepsnos kylantys dūmai bei smilkstančios cigaretės, kurias traukia aplink laužą sėdintis jaunimas, tikrai neatneša gaivos.

Kaimo jaunimas vakarais eidavo prie miško. Ten jie turėjo nuošalią vietelę, buvo pasidarę vietą laužavietei ir galėdavo daryti viską, ko širdis geidžia. Jie žinodavo, kad už gero kilometro likę jų tėvai vargu ar eis tamsią naktį į pamiškę vien tam, jog pažiūrėtų, ką ir su kuo veikia jų atžalos. Gal todėl čia susirinkę jaunieji kaimo atstovai jausdavosi laisvai. Nesibodėdavo skanauti iš tėvų atsineštų gėrimų ar surūkyti vieną kitą nugvelbtą cigaretę. O jei dar kas nors atsinešdavo gitarą ar akordeoną, būdavo tikras balius.

Jonui tąvakar sekėsi. Pakvietęs kaimo jaunimą į sutartą vietą jis galėjo tik pasvajoti apie tai, kad bus viskas: gėrimai, tabakas, muzika (buvo tiek gitara, tiek akordeonas). Tad nusimatė tikros linksmybės, gal net šokiai. Maža to, dangus buvo visiškai giedras, mėnulio atspindys krito ten, kur sėdėjo susispietęs jaunimas, o šalia esančios ryškiausios žvaigždės tarsi baigė puošti dangaus skliautą. Kas dar nuostabesnio gali atsitikti per gimtadienį?

Atsitiko tai, ko Jonas laukė jau labai seniai. Išgėrus menkas gėrimų atsargas, prigesus laužui ir visiškai išsišėlus improvizuotose šokiuose, skambant gitarai ir plyšaujant akordeonui, visi kiek aprimo. Keletas vaikinų pajuto namų trauką, keletas porų patraukė kažkur į kaimo pusę pasidžiaugti vienas kitu. Prie gęstančio laužo liko penki žmonės: jis, abu muzikantai ir dvi merginos, taip ir nesugebėjusios tąkart rasti kompanijos. Darius, kuris pirmąkart gyvenime jį pavaišino arielka, o vėliau puikiai grojo gitara, išsitraukė cigaretę. Prisidegė, įtraukė dūmą, paskui prisėdo prie šalia buvusios tamsiaplaukės ir pradėjo pasakoti. Istoriją. Tai nebuvo nakties pasaka, kuri įstrigusi atmintin nuo vaikystės, tačiau tai buvo pasakojimas, kurį Darius dėstė ramiu, įtaigiu ir išraiškingu balsu, tarsi motina vaikystėje. Jonas pritilo. Jam atrodė, kad daugiau nebegirdi nieko, tik Dariaus pasakojimą apie žygdarbius, kuriuos jis atlikęs gretimame kaime, o kitąkart – artimiausiame mieste. Darius pasakojo apie nudirbtus darbus, pamokytus kitų kaimų razbaininkus ir apie savo svajones būti prekybininku, kuris važinės po svečias šalis, turės gausybę įvairių prekių ir bus turtingas. Jonas, girdėdamas visa tai, tarsi įsivaizdavo pasakų herojus arba turtingus karalaičius, keliaujančius po visą pasaulį. Jis nė nepajautė, kaip antra mergina, smulki šviesiaplaukė, pasislinko arčiau jo, o galiausiai, laužui prigesus, apsikabino jo pečius. Jis nejautė nė to, kaip jo ranka palietė merginos plaukus, paskui nuslydo pečiais, kol plaštaka surado jos mažus šąlančius pirštus. Nežinia, kodėl taip atsitiko: ar iš seno įpročio, kai prieš miegą motina suimdavo jo delnus ir spustelėdavo tarsi palinkėdama saldžių sapnų, ar todėl, jog klausydamas Dariaus pasakojimo, jis įsivaizdavo esąs princas, kuris privalo apkabinti savo išrinktąją, paimti ją į rankas, o galiausiai - pabučiuoti. Lūpos palietė ją. Šaltis kažkur dingo, nors laužas buvo kone užgesęs. Širdis mušė vis stipriau ir stipriau, rankos spaudė merginos kūną prie savęs, kol po kelių akimirkų pasaulis tarsi dingo. Jonas nebejautė šalčio, negirdėjo istorijos ir nematė nieko aplink. Jis degė aistra, pasijuto tarsi pasakoje, o gal kažkur kitur, kur dar niekada nebuvo buvęs.

Praėjus nuostabiam gimtadieniui, Jono gyvenime istorijos įgavo kitą prasmę. Jis vėl klausė. Tik šįkart ne motinos, o savo draugų. Dabar jis bandė gilintis į flirtavimo gudrybes ar pasakojimus, kurie patikdavo merginoms. Jonas buvo nepaprastai sužavėtas merginos, atsidūrusios šalia jo švenčiant gimtadienį. Trapios, bet nepaprastai žavios blondinės, vardu Lina. Gyveno kitame kaimo gale. Į vakarones eidavo gana retai. Nežinia, kodėl ji pasirodė būtent tą vakarą, tačiau pasirodžiusi Joną pavergė iškart. Dabar jis laukdavo, kada atsiras proga jaunimui traukti į pamėgtą vietą, kada vėl degs laužas, gros muzika, netoliese skambės istorijos, o šalia bus ji. Kai tik būdavo laisvo laiko, jis eidavo jos namų link. Stovėdavo prie kelio, bandydamas žvilgtelėti, kas darosi Linos kieme, tačiau žengti į kiemą nedrįsdavo. Kartais padėdavo pakeliui priskintų gėlių puokštę kartu su lapeliu kuriame buvo parašyta: „LINAI“. Tačiau vidun neidavo. Pasitaikydavo dienų, kai Lina vaikščiodavo kieme ir jų akys susitikdavo. Jonas tik pamodavo jai ranka, palaukdavo kelias akimirkas ant kelio, o paskui nueidavo, tarsi norėdamas pasakyti: tik ėjau prošal.

Laimei, per kaimo vakarones visas kuklumas dingdavo. Jonas prieidavo prie Linos, stipriai apsikabindavo, o paskui pasivesdavo į šalį, kur nebesiekdavo laužo šviesa, o vakaronėje šėlstanti muzika visiškai nutoldavo. Tuomet jie atsisėsdavo ant žolės tarsi pirmą vakarą prie laužo, apsikabindavo ir pradėdavo pasakoti istorijas. Jonas - apie savo atliekamus sunkius darbus namuose, pagalbą motinai ir ateities planus. Lina kalbėdavo apie savo drauges, kartais apie namuose prižiūrimą daržą ar laikomus augintinius. Būdavo, kad šitai jie prakalbėdavo lig ryto, kuomet žvaigždes paslėpdavo brėkštančios saulės šviesa, o žolę padengdavo rasa. Tuomet ateidavo maloniausios akimirkos - bučiniai, glamonės ir visa kita, kas sielai suteikia visišką pilnatvę.

Aptemo. Tarsi pirmąkart išgėrus karčiosios arielkos. Jonas nurijo kartųjį gėrimą, tačiau oro iškvėpti nenorėjo. Lai degina. Jonas galvojo, kad bjaurusis gėrimas padės nuplauti kartėlį, esantį jo širdyje. Viskas pradėjo griūti vienu metu. Motina pasiligojo, tad visi ūkio darbai sugulė ant jo pečių. Maža to - Linos tėvas gavo darbą didmiestyje, tad ji su visa šeimyna turėjo kraustytis. Atsisveikinimas buvo sunkus. Tarsi dvi sielos, kurios privalėjo būti kartu, prievarta yra atskiriamos. Dar keleri metai, ir ji būtų galėjusi pasilikti čia, o dabar - nebaigti mokslai, parduota tėvų sodyba, o tai reiškė tik viena - ji privalo išvykti. Abu įsimylėjėliai savo pamėgtoje vietoje sutiko aušrą. Jonas padovanojo mylimajai dirbtinių perlų vėrinį, kurį buvo kiek seniau nupirkęs mieste. Abu pasižadėjo vienas kito niekada nepamiršti, rašyti laiškus, susitikti... skambėjo daug girdėtų graudžių istorijų. Tačiau tai nebuvo pasakos, girdėtos vaikystėje, arba tie paaugliški naktiniai pasakojimai prie laužo, kurie nukeldavo ten, kur gera.

***

Jonas atsirėmė į medžio kamieną. Palietė jo žievę. Pažvelgė aukštyn. Medis užaugo. Sustambėjo. Neapglėbsi jau. O juk kadaise buvo mažas ąžuoliukas šalia namo, kurį jis taip mėgdavo apglėbti. Paskui jis nužvelgė tuščią kiemą. Jį gaubė tyla. Kadaise čia buvo pilna klegesio bei veiksmo, tačiau ponas Laikas viską sudėliojo į savo vietas. Aplankius senatvei daugelis dalykų lieka tik prisiminimuose. Stengiesi, sukiesi kaip įmanydamas, tačiau jėgos ir greičiai ne tie, kaip jaunystėje. Duok Dieve, sugebi sugrėbti lapus, išsišluoti kiemą, o vasarą nusipjauni žolę ir jautiesi laimingas. Gražiai gyvenu, aplinkiniai praeidami nepamanys, jog šeimininkas jau nieko negali. Gyvenimas tarsi sustojo. Slinko dienos, neatnešdamos jokių spalvų. Nuolatos maudė kūną, tad Jonas buvo priverstas išsidrožti lazdelę, kuria galėtų pasiremti vaikštant po kiemą ar einant parduotuvės link.

Sutemoms užklojus dangų miegas neskubėdavo ateiti į svečius. Akys žiūrėdavo pro langą, bandydamos pagauti nuo vėjo svyruojančių šakų siluetus, ausys bandydavo išgirsti bent menkiausią garsą, galintį nuvyti šalin vienatvės atnešamą tylą. Jonas džiaugdavosi tolumoje išgirdęs šuns kaukimą ar vėjo nardymą šakose. Tada jis įsivaizduodavo esąs vaikas. Tarsi pajusdavo šalia esančią motiną, kuri sekdavo jam pasakas, o jis nerdavo į sapnus. Tačiau sapnų nebuvo. Versdamasis ant kito šono jis bandydavo prisiminti vakarones, linksmybes, galiausiai - Liną. Tačiau prieš akis išnirus gražuolei jį apimdavo melancholija. Jonas pasinerdavo į prisiminimus apie kalbas po dangaus skliautu, vienas kitam pasakotas istorijas, o galiausiai tą nenusakomą Linos lūpų skonį, kuris buvo toks tolimas. Kartais Jonas sapnuodavo ją, tuomet atrodydavo, lyg ji būtų šalia, apsikabintų jo pečius, o tuomet... pabusdavo ir susivokęs, kur yra, įsikniaubdavo į pagalvę, tarsi slėpdamas nuo kažko savo ašaras.

Atsistūmęs nuo medžio, Jonas įrėmė lazdą į žemę. Žingsnis po žingsnio nuėjo namo link. Diena buvo graži. Saulė ritinėjosi dangaus skliautu ir kepino viską, ko nedengė pavėsis. Jonas prisėdo ant suoliuko po medžiu. Šakos slėpė jį nuo saulės spindulių, tad čia buvo puiki vieta įkvėpti gaivaus oro ir kiek atsigauti. Jonas pakėlė seną galvą, norėdamas pažvelgti į tolį. Tačiau tik pakilusios akys sustingo. Krūtinė apsunko. Užėmė kvapą.

Kieme stovėjo moteris. Senučiukė. Lygiai kaip Jonas lazdele remdamasi į žemę. Ji žiūrėjo į žmogų, sėdintį ant suoliuko po medžiu. Veidas buvo bejausmis, tarsi kažko ieškotų, kažko lauktų. Jonas žvelgė į ją nesuprasdamas, kas vyksta - prieš jį stovėjo ne kas kitas, o Lina. Tokia pat kaip jaunystėje atsisveikinimo vakarą. Jis nematė žilų plaukų, raukšlėto ir suvargusio veido. Jam buvo nesvarbu, kad prieš jį stovinčios moters akys buvo pavargusios ir papilkėjusios. Prieš jį stovėjo ta pati gražuolė auksiniais plaukais, didelėm mėlynom akim ir ugnies raudonumo lūpom. Tarsi vaikystėje. Jonas priėjo arčiau. Apsikabino Linos pečius. Pažvelgė į akis, o tuomet kartu su ja gerą valandėlę verkė.

Gal netoliese išniro burtininkė ir pamojus lazdele viską grąžino atgal? O gal aš tik sapnuoju? – negalėdamas patikėti klausė savęs Jonas. Tačiau išgirdęs pirmus Linos žodžius atsitokėjo. Ji kalba. Ji tikra. Ji grįžo. Jonas suspaudė abi Linos rankas. Keista, bet ant jų nebuvo vestuvinio žiedo. Ji ištesėjo pažadą. Bet kodėl taip ilgai delsė, kur buvo dingusi? Linos akyse matėsi, kad jau netrukus ji viską papasakos. Tik reikia sulaukti, kol saulė nusileis, dangaus skliautą nuklos žvaigždynai, o namus vėl užpildys nuostabiosios nakties pasakos.