Suplojus rankomis diena
Palydi saulę vėl į guolį.
Ties lūžtančia dangaus riba
Sulysęs spindulys nupuolė.

Lyg tolimų dienų aidai
Apmirusi žara dar švyti,
Ir drumsčia vandenį vikriai
Jauna, neatsargi žuvytė.

O trapią tylą nejučia
Lyg žaibas skrodžia paukščio riksmas,
Ir grobis, nešamas snape,                      
Palieka tiktai žvyno blykstes.

Nedrąsiai tiesias ant laukų
Išblukusi nuo laiko drobė.
Tegu ilsėtis bus saugu
Visiems: žolynui, paukščiui, žmogui.