už kiekvieną žodelį po juodą apgaulės monetą
ir po slidų tabu, kuriome nerami atmintis.
neskoningą miražą iš ašarų formos išlietą
vienas žodis pagimdo, išlindęs pro melo akis.
matos rūko mozaikoj išdžiūvusio ežero dugnas
ir mažyčiai taškeliai - tai ponų ir ponių turnė -
kas daugiau sumokės už lemtingąjį nuosprendį turguj
kad išgirstų, kaip derasi kantriai karaliaus duktė.
jie sarkastiškai šypsos taškydami pilną bokalą,
kai nuo kruvinos scenos nurieda sušlapus galva:
juk po to taip ramiai ir kasdieniškai sceną išvalo -
tiktai žodžiai sugrįžta begarsėm vėlėm kas nakčia.